Aurelijus Augustinas ir Sigito Parulskio "Išpažinimai" : recenzija

LTStraipsnyje Sigito Parulskio esė knyga „Miegas ir kitos moterys“ aptariama lyginant jos vertybines prielaidas su Aurelijaus Augustino knygos „Išpažinimai“. Pagrindinė autorės tezė: abu autoriai ne tiek siekia atskleisti savo subtilią subjektyvybę, kiek bando globaliau suvokti atsakymą į Augustino iškeltą klausimą: „ir kas gi yra žmogus, bet koks žmogus, jei jis žmogus?“ Straipsnyje konstatuojama, kad abu autoriai šiuo judesiu aptinka išpažinimo kaip galutinio atsivėrimo tam tikrą negalimybę. Išvada: abu autoriai priklauso egzistencinės pakraipos mąstytojams, kurie išskirtinai domisi kaltės ir nuodėmės simbolika. Parulskio pasakojimo herojų nuo Augustino filosofinio subjekto skiria tam tikra jo aptikta egzistencinė tuštuma, neatskiriama nuo begalinės vienatvės. Straipsnio autorė Parulskio prozą priskiria prie palaipsniui Lietuvoje besiformuojančios intelektualiosios prozos tradicijos. Tačiau, kita vertus, straipsnyje teigiama, kad Parulskio kūryba nėra postmoderni. Veikiau moderni. Argumentas: postmodernas žaidžia ženklais, suspenduodamas tikrovės paieškos aliuziją. Parulskio tekstus, priešingai, ženklina gilus tikrovės ilgesys. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Literatura; Pasakojimas; Romanai.

ENThe essay book Miegas ir Kitos Moterys by Sigitas Parulskis is discussed in the article by comparing its value assumptions with Confessiones by Aurelius Augustine. The main thesis of the author: both authors not so much attempt to disclose their subtle subjectivity but rather seek for more global understanding of an answer to a question raised by Augustine: “And what is a man, but what is a man if he is a man?” The article states that both authors by this movement detect a certain impossibility of confession as a final unclosing. Conclusion: both authors belong to the thinkers of existential trend exceptionally interested in the symbolism of guilt and sin. The hero of Parulskis’ story is separated from the philosophical subject of Augustine by a certain existential vacuum detected by him, inseparable from the endless loneliness. The author of the article attributes the Parulskis’ prose to a tradition of intellectual prose becoming increasingly expressed in Lithuania. But on the other hand, the article maintains that Parulskis’ work is not postmodern. It is rather modern. Argument: the postmodern plays with signs, suspending the allusion of the quest for reality. Parulskis’ texts, on the other hand, are marked with a deep yearning of reality.