Prisijaukinant "barbarus" iš Lietuvos (švediškasis Igno Šeiniaus mintijimas)

LTIgnas Jurkūnas-Šeinius - XX a. pirmosios pusės dviejų kultūrų, lietuvių ir švedų, atstovas. Lietuvių literatūros kontekste jis subrandino prozos modernumo idėją bei ją meniniu žodžiu įgyvendino klasika tapusiais kūriniais Kuprelis, Vasaros vaišės. Gimtoje Lietuvos kultūros aplinkoje novatoriškos idėjos bei jų raiška buvo sutikti kaip natūralus, savalaikis estetinės saviraiškos reiškinys. Lietuvių literatūra XX amžiaus pradžioje jau buvo subrendusi moderniems pokyčiams. Likimas, tiek asmeninis, tiek - vėliau - istorinis, perkėlė Šeinių kitapus Baltijos jūros, į Švediją. Čia jis per penkiasdešimt metų įsitvirtino ir socialinėje, ir kultūrinėje aplinkoje, ypatingų intencijų turėdamas pastarojoje. Šeiniaus švediškosios literatūros palikimas gausesnis už lietuviškąjį. Švediškąja kūryba buvo tarsi siekiama "įrodyti" aukštų civilizacijos standartų švedų visuomenei, jog Lietuva bei jos kultūra - ne "barbarų" krašto vaisius. Šeiniaus kūryboje nuolat regima riba tarp "savo" (suprask, švediško) ir "svetimo" (lietuviško). Straipsnyje svarstomos dvi problemos. Pinna, kaip konkrečiuose švedų kalba rašytuose Šeiniaus kūriniuose meniniu žodžiu "prijaukinami barbarai" (neretai įvardinant švedams menkai pažįstamą senąjį lietuvių kultūrinį bei mentaliteto paveldą "barbariškumu"). Antra, kokia paties autoriaus savivoka akistatoje su svetima, tapusia neva sava, švedų kultūra.

ENIgnas Jurkūnas Šeinius is a representative of two cultures - Lithuanian and Swedish - of the first part of the 20th century. He nurtured the idea of prose modernism in the context of the Lithuanian literature and realised it by artistic words in the works Kuprelis, Vasaros vaišės, which have already become classics. In the native environment of the Lithuanian culture the innovative ideas and their expression were accepted as a natural, timely phenomena of aesthetic self-expression. The Lithuanian literature in the beginning of the 20th century was already mature for modem changes. The destiny, both personal and historical late on, took Šeinius to the other side of the Baltic sea, to Sweden. Here for the period of 50 years he found his place in social and cultural environment, having special in the latter. Šeinius published more in the Swedish language than he had created in Lithuanian. But the Swedish works of Šeinius in their profoundness were as if orientated to "prove" the highly civilized Swedish society that Lithuania and its culture are not the offspring of a "barbarian" land. In the works of Šeinius the border between the "own" (as it Swedish) and the "strange" (Lithuanian) is approached continuously. The article deals with two problems. First, how the "domestication of barbarians" (frequently naming the old Lithuanian cultural and mentality heritage, poorly known for the Swedes, as "barbarity") is realized by the artistic word in particular Šeinius' works written in Swedish. Second, what is the self-understanding of the author facing a Strange, but became as if own, culture: docs the author feel "a barbarian" from Lithuania, or does he stands on the side of the "civilised" ones?.