Exchange rate regimes and shocks asymmetry: the case of the accession countries

LTEuropos Sąjungos plėtra į rytus yra beprecedentė. Straipsnyje apžvelgiami ankstyvos Europos Sąjungos (ES) plėtros, apimančios Centrinės ir Rytų Europos (CRE) šalis, privalumai ir trūkumai. Aptariama, kaip CRE šalys gali veikti, kad atitiktų tradicinius Mastrichto kriterijus. Nors šie kriterijai šalims kandidatėms nėra būtini, jie leidžia išskirti dvi šalių grupes. Šalys, kuriose makroekonominė aplinka yra stabili, ir kuriose artėjimo prie ES procesas progresuoja, kontrastuoja su tomis šalimis, kuriose vis dar juntami dideli nesubalansuotumai ir hiperinfliacija, taigi konvergencijos procesas atsilieka. Išskiriami du šalių tipai: tos, kurios pasinaudos jų valiutų susiejimu su euru siekiant stabilizacijos, ir tos, kurios turi galimybę pasilikti nepriklausomas monetarines politikas ir valiutų kursus, nes situacija yra stabili. Šioms dviem grupėms priežastys euro įvedimui ir dalyvavimui Europos pinigų sąjungoje yra skirtingos. Straipsnyje taikomas Bayoumi ir Eichengreen optimalios valiutos srities požiūris siekiant atskirti šalis, kurioms bendroji monetarinė politika yra naudingas stabilizacijos įrankis ir tas, kurioms kaštai nusvers naudą. Autoriai daro išvadą, kad atsisakyti nepriklausomos monetarinės politikos stojant į ES nekainuos labai daug. Fiskalinė politika išlygino verslo ciklus Baltijos šalyse Stabilumo pakto ir Mastrichto kriterijų ribose. Straipsnyje neaptarti instituciniai ES plėtros aspektai.

ENThe eastward expansion of the European Union is unprecedented. The article looks at advantages and disadvantages of the early enlargement of the European Union (EU) to Central and Eastern European (CEE) countries. It discusses how CEE countries can act to meet traditional Maastricht criteria. Although these criteria are not obligatory for candidate countries, they allow singling out two groups of countries. Countries in which the macroeconomic environment is stable and the process of approaching the EU contrast with those countries in which great imbalances and hyperinflation are still felt; consequently the convergence process lags behind. Two types of countries are singled out: those which will use pegging of their currencies to the euro to achieve stabilisation and those which have the possibility of keeping independent monetary policies and exchange rates, since the situation is stable. For these two groups, reasons for introduction of the euro and participation in the European Monetary Union are different. The article applies Bayoumi and Eichengreen’s theory of optimum currency areas to separate countries for which the common monetary policy is a useful stabilisation tool and countries for which the costs will outweigh the benefits. The authors conclude that refusal of the independent monetary policy when joining the EU will not cost very much. The fiscal policy levelled business cycles in the Baltic States within the limits of the Stability Pact and the Maastricht criteria. The article does not examine institutional aspects of EU enlargement.