LTStraipsnyje pateikiami nauji istorinių tyrimų rezultatai apie Lenkijos vyriausybės politikos raidą lietuvių tautinės mažumos klausimu 1920-1939 m. Lenkijos valdininkija lietuvių tautinės mažumos reikalams tuo metu skyrė gerokai mažiau dėmesio negu (palyginti) ukrainiečių ar vokiečių socialiniams klausimams. Ano meto Lenkijos Respublikos šiaurrytinėje dalyje gyveno ir baltarusių tautinės mažumos, kurios (skirtingai negu lietuviai) nesudarė problemų Lenkijos valdžiai. Tarpukariu Lenkijos valdžia tikėjosi plėtoti normalius santykius su Lietuva. Dėl šių priežasčių tautinių mažumų reikalai buvo traktuojami ne kaip šalies vidaus, o kaip užsienio politikos problemos. Ši taktika itin būdinga laikotarpiui po 1926 perversmo. 1935-1938 m. valdžios institucijos ėmėsi ryžtingų veiksmų, siekdamos iš pradžių kontroliuoti, o vėliau likviduoti visas lietuviškas organizacijas, kurios vienaip ar kitaip atrodė Lenkijos valdžiai Vilniuje pavojingos. Vyriausybės politinė linija kiek pakito 1938 m., užmezgus diplomatinius santykius tarp Lietuvos ir Lenkijos. Nepaisant to, lietuvių padėtis priklausė nuo Kauno ir Varšuvos santykių. Viena nuolaidų lietuvos tautinei mažumai buvo tai, kad 1939 m. birželio 6 d. leista atnaujinti veiklą Lietuvos Švietimo draugijai "Rytas".
ENThe article is devoted to the research on the policy of the Polish government with a Lithuanian minority between 1920 and 1939. Polish authorities paid much less attention to the problem of the Lithuanian minority in comparison with those of Ukrainians or Germans at that time. Similarly, in the north-eastern territories of the Second Polish Republic, it was a Byelorussian minority, not Lithuanians that posed troubles to the government. Throughout the interwar period the authorities hoped for diplomatic relations with Lithuania. Therefore, the problem of the minority was treated as a foreign affair not as an interior problem.