Праблема адзінства нацыіi дзяржавы ў палемічнай літаратуры рэчы паспалітай (XVI-XVII стст.)

LTStraipsnyje analizuojama XVI-XVII a. Abiejų Tautų Respublikos (ATR) poleminė literatūra, siekiant apibūdinti XVI a. pabaigoje radikaliai pasikeitusios kultūrinės ir politinės situacijos įprasminimą, aptarti iškilusią tautos ir valstybės vienybės problemą. Po Bresto unijos (1596 m.) valstybėje nuo seno susiklostęs daugiakultūriškumas ir daugiakonfesiškumas patyrė krizę, ypač aštriai – tolerantiškoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Iškilo būtinybė pagrįsti vienos tikybos idėją. Tam daug dėmesio skyrė ir katalikybės apologetai dvasininkai, ir ATR valstybinė valdžia. Apibendrinant daroma išvada, kad XVI-XVII a. poleminės literatūros paminklai liudija, jog tuo metu formavosi nauja sociokultūrinė paradigma. Atsirado mažiausiai dvi mentalinės kultūros kryptys: iš vienos pusės, valstietiška arba valstiečių-kazokų (tradiciškai archainė), iš kitos – elitinė magnatų (dinamiškai ieškojusi naujų kultūrinių ir moralinių paradigmų). Elitinė magnatų kultūra rėmėsi daugumos magnatų pastangomis kildinti savo gimines iš Riuriko ar Palemono palikuonių, tad jie atsiribojo ir nuo plebėjų, ir nuo valstiečių bei kazokų. Būtent tuo laikotarpiu įvyko „kraujo“ lūžis, visuomenės elito atsiribojimas nuo paprastos liaudies.

ENThe article analyses the polemical literature of the Commonwealth of Both Nations (CBN) of the sixteenth – seventeenth centuries in order to describe the actualisation of the cultural and political situation that radically changed at the end of the sixteenth century and to discuss the problem of the unity of the nation and state that arose. After the Union of Brest (1596), multiculturalism and multiconfessionalism, which had formed in the country historically, experienced a crisis, and it was especially sharp in the tolerant Lithuanian Grand Duchy. It became necessary to substantiate the idea of a single religion. Much emphasis was placed on this task by both apologist Catholic clergy and the CBN state government. In summary, it is concluded that the literature records of the sixteenth – seventeenth centuries testify that a new socio-cultural paradigm formed at that time. At least two mental culture trends came into being: on the one hand, the peasant or peasant-Cossack (traditionally archaic), on the other – elite magnate (dynamically looking for new cultural and moral paradigms). The elite magnate culture was based on the efforts of most magnates to derive their families from the offspring of Rurik or Palemon, so they distanced themselves from both plebeians, and peasants and Cossacks. It was during this period when the “blood” turning point, distancing of the elite from ordinary folk.