Recepcja etyki Kanta w rozprawie filozofia moralna Anioła Dowgirda

RinkinysMokslo publikacijos / Scientific publications
Publikacijos rūšisKnygos dalis / Part of the book
KalbaLenkų kalba / Polish
AntraštėRecepcja etyki Kanta w rozprawie filozofia moralna Anioła Dowgirda
AutoriaiVasilevskis, Eugenijus
KnygojeФилософия И. Канта и современность: материалы международной научной конференции 19-20 ноября 2004 г . Минс, p. 117-130
Reikšminiai žodžiai
LTApšvieta; Kantizmas; Moralės filosofija; Vilniaus universitetas
Santrauka / Anotacija

LTStraipsnyje paneigiama visuotinai priimta išvada, kad Angelo Daugirdo (1776-1835), pijoro ir filosofo, Kanto filosofijos ir etikos pirmųjų šaltinių moralės filosofijos koncepcija neprilygsta tam lygiui, kokį pasiekė jo pateikta epistemologija. Aiškinamas teorinis ir praktinis santykis su Kanto filosofija ir etika. Ryškinama, kaip Daugirdas kritikavo Kanto etinę koncepciją iš heteronominės etikos pozicijų. Parodoma, kad jis pritarė Kanto kategoriniam imperatyvui, nors turėjo ir kritinių pastabų Jis buvo įsitikinęs, kad moralinis gėris nėra savitikslis, o yra priemonė siekti dar aukštesnių tikslų. Buvo etinio realizmo šalininkas, pripažino buvimą objektyvių sąvokų, reiškiančių natūralius (pojūčiais pažinius) arba antgamtinius (intuicija pažinius) realių daiktų požymius (pvz., moraliniai poelgiai, geri ar blogi, dorovingi ar hedonistiniai, sąžiningi ar iš pareigos atlikti). Dėl tos priežasties jis atmetė Kanto apriorizmą ir formalizmą, laikė jį įgimtų idėjų teorijos šalininku, kritikavo už subjektyvizmą ir vienpusiškumą. Teigiamai vertino Kanto pirmąją moralės taisyklę už pripažinimą etikos normoms visuotinio ir būtino pobūdžio, o kritikavo už jos kategoriškumą bei besąlygiškumą. Antrosios Kanto taisyklės prasmė būtų aiškesnė, jeigu jo apibrėžties „tik žmogus, o su juo ir kiekviena protinga sukurtoji būtybė, yra tikslas pats savaime“ nelaikytume svarbiausia ir pagrindine jausmų ir valios atžvilgiu, nes kartais protas renkasi labiau racionalizuotą blogį negu gėrį. Pastarąją taisyklę pavadino išorine ir papildė sąžinės sąvoka bei veiksmo motyvacija. [sutrumpintas autoriaus tekstas]

ENThe article argues against the generally accepted conclusion that prior and philosopher Angelas Daugirdas’ (Aniol Dowgird; 1776-1835) moral philosophical conception of the initial sources of Kant’s philosophy and ethics does not reach the level of his work on epistemology. The theoretical and practical relation with Kant’s philosophy and ethics is discussed. Daugirdas’ critique of Kant’s ethical ideas from the perspective of heteronymous ethics is clarified. It is shown that Daugirdas accepted Kant’s categorical imperative, even though he had some critical reservations. Daugirdas was convinced that the moral good is not self-purposive but rather a means to seek even higher goals. He was the proponent of ethical realism and recognised the existence of objective concepts that denote the natural (perceivable) or super-natural (intuitable) characteristics of real things. He therefore rejected Kant’s apriorism and formalism, considered him an advocate of the theory of innate ideas, and criticised him for subjectivism and bias. He appraised Kant’s first moral principle for recognising the universal and imperative character of ethical norms but criticised it for its categoricity and unconditionality. The meaning of Kant’s second principle would be clearer if its definition (“every rational being exists as an end in himself”) was not considered principal with regard to feelings and the will because sometimes the mind chooses a more rational evil than the good. Daugirdas called the latter principle external and supplemented it with the idea of consciousness and motivation.

ISBN985-464837-0
Mokslo sritisFilosofija / Philosophy
Susijusios publikacijos
Nuoroda į įrašą https://www.lituanistika.lt/content/1904
Atnaujinta2013-04-28 15:34:16
Metrika Peržiūros: 6