Silent resonance: Antanas Šileika's Woman in Bronze

LTStraipsnyje analizuojamas lietuvių kilmės Kanados rašytojo Antano Šileikos (gim. 1953 m.) romanas „Moteris bronzoje“, kaip meta-kūrinys, reflektuojantis kūrybinį procesą. Romanas aprašo lietuvių menininko situaciją emigracijoje I-ojo pasaulinio karo laikotarpiu, tuo pat metu simptomatiškai ir introspekciškai atskleisdamas išvietintųjų lietuvių autorių būtį dabartyje. Esmingos romane yra tuštumos, suskilimo, pertrūkio ir nesamybės semos, kurių nuolatinis kartojimasis modeliuoja tyliojo pasipriešinimo retoriką. Ši kalbėjimo maniera yra būdinga išgyvenusiems skausmingas patirtis, kurių našta tolydžio auga nerandant joms tinkamų išraiškos priemonių. Pagrindinis romano veikėjas Tomas siekia prakalbinti savo patirtį, tačiau tai jam pavyksta tik iš dalies – šį procesą simbolizuoja jo kuriama skulptūra „Motina su vaiku“, kurią pabaigus ir pridėjus ranką Tomas pajaučia iš tuščiavidurio vidaus sklindančią vibraciją ir girdi prislopintą garsą. Romane galima išvysti daugybę tylą išreiškiančių metonimijų; tuštuma skulptūros viduje įkūnija neišsprendžiamus egzistencinius įtrūkius. Analizuojant romaną straipsnyje pasitelkiama Gérardo Genette'o naratologijos terminija, kuria vadovaujantis Šileikos meta-artistinė retorika kontekstualizuojama prologu ir epilogu, kurie veikia kaip paratekstai, įrėminantys romano pasakojimą. Prologe vaizduojama Lietuva iki tol, kol siužetinėje linijoje pasirodo skulptorius Tomas Stumbras, epiloge atkuriama paties autoriaus gyvenamoji aplinka Kanadoje, tokiu būdu postmodernistiškai susiejant dviejų romano „veikėjų“ siužetines linijas.

ENThe article deals with the analysis of the novel “Moteris bronzoje” [“Woman in Bronze”] by Antanas Šileika (born in 1953 m.), a Canadian writer of Lithuanian origin, as a meta-novel, reflecting the creative process. The novel describes the situation of a Lithuanian artist in emigration during World War I, while at the same time reveals symptomatically and introspectively the existence of exiled Lithuanian authors in the present. The semes of emptiness, fragmentation, discontinuation and non-existence are key in the novel and their constant repetition shapes the rhetoric of silent resistance. Such manner of speaking is typical of those who had painful experiences, whose burden is gradually growing due to inability to find suitable expression means. Tomas, the main character of the novel, tries to make his experience speak, however, he succeeds only in part. This process is represented by the sculpture a “Mother with a Child” created by him. After completing it, Tomas touches it and feels a vibration coming from its hollow inside and hears a muted sound. A number of metonymies expressing silence are evident in the novel; the hollowness inside the sculpture embodies unsolved existential cracks. The terminology of Gérard Genette’s narratology, according to which Šileika’s meta-artistic rhetoric is contextualised by the prologue and epilogue, acting as paratexts which frame the narrative of the novel, is used in the article for the analysis of the novel. The prologue depicts Lithuania until sculptor Tomas Stumbras appears in the story. The author’s living environment in Canada is recreated in the epilogue and thus the story lines of the two novel “characters’” are linked in a postmodernist way.