Sensorinių vaizdų prielaidos

LTSensorinių studijų ir kitų žmogaus jutimus tiriančių esamų ir naujai pumpuruojančių mokslinių disciplinų kontekste galima kelti prielaidą, jog sensoriniai vaizdai yra kultūrose ir civilizacijose įsitvirtinę reti, autonominiai ir neprognozuojami sensorinio dalyvavimo atvejai, sukuriantys nedalomus, dinamiškai vartojamus socioestetinius konstruktus, pliuralistinius juslių hierarchijų atžvilgiu ir reliatyvistinius sąmonės ir kūno autonomijos aspektu. Sensorinių vaizdų esama visose kultūrose ir civilizacijose, tarp šių jie būna analogiški, atsispindintys, besiskolinantys, persipinantys, prasilenkiantys, tačiau daugiau ar mažiau atpažįstami kaip tapatūs ir pasikartojantys savo struktūrine prigimtimi. Sensorinių vaizdų konceptualioji padėtis patvirtina keistai nebūtiną, kontingentišką jų universalumą. Jie iš esmės yra susiję su sensorine dimensija ir pasižymi siekiu peržengti natūralų gyvybinį jos būvį. Svarbus sensorinių vaizdų aspektas yra tam tikras gyvybinis jų užribis, tiksliau, sensoriniai vaizdai yra apofatiniai, tai įkūnytumo gyvybinės raiškos apofatinė trajektorija, parodanti gyvybinę žmogaus esmę per jos neigimą ar neįmanomumą. Sensoriniai vaizdai savaip pabrėžia tai, kas neįmanoma natūraliame kūno ir jo sensoriumo būvyje, demonstruoja veržimąsi jį peržengti, net jei tik imaginacinėmis sąlygomis, nes natūraliame būvyje (be kai kurių technologijomis paremtų išimčių) šis peržengimas būtų destruktyvus ir negrįžtamas.Taip pat sensorinis vaizdas gali apimti ir ne tokią radikalią amplitudę ir žymėti konkrečioje kultūroje arba civilizacijoje konvencionaliai neįmanomą ar dėl tam tikrų veiksnių neleistiną, draudžiamą sensorinės paradigmos peržengtį. Sensorinis vaizdas siejasi su tam tikrais dariniais kultūrose, civilizacijose, jų socioestetinėse raiškose, kurie indikuoja šį sensorinį ir architektoninį nedalumą. Tokie vaizdai cirkuliuoja atitinkamame laiko ir geografiniame kontekste labai ilgai, įgyja daug formų, modifikacijų, bet išlieka aiškios atpažįstamos architektonikos, leidžiančios juos indeksuoti. Sensorinio vaizdo steigtį sąlygoja dvi į jį vienalaikiškai plūstančios srovės; vientiso juslyno tėkmė ir kultūriniai bei civilizaciniai impulsai. Taigi sensorinius vaizdus gali sudaryti ne tik pavienių juslių ir kultūros artefaktų autonominės sąlajos, bet taip pat ištisų sensorinių paradigmų sukuriamos padėtys civilizacijų ar atskirų jos kultūrų dariniuose. Esminiai žodžiai: sensorinis vaizdas, jutimas, juslė, estetika, kūnas, civilizacija, kultūra.

ENIn the context of sensory studies and other existing and emerging scientific disciplines investigating human senses, it can be assumed that sensory images are rare, autonomous and unpredictable instances of sensory participation established in cultures and civilizations, creating indivisible, dynamically used socio-aesthetic constructs, pluralistic in terms of sensory hierarchies and relativistic in consciousness. and in terms of bodily autonomy. Sensory images exist in all cultures and civilizations, among them they are analogous, reflective, borrowing, interweaving, overlapping, but more or less recognizable as identical and repetitive in their structural nature. The conceptual position of sensory images confirms their strangely unnecessary, contingent universality. They are essentially related to the sensory dimension and are characterized by an aspiration to transcend its natural vital state. An important aspect of sensory images is their certain vital edge, more precisely, sensory images are apophatic, it is an apophatic trajectory of the vital expression of embodiment, showing the vital essence of a person through its negation or impossibility. Sensory images in their own way emphasize what is impossible in the natural state of the body and its sensorium, demonstrate the drive to transcend it, even if only in imaginative terms, because in the natural state (with some technology-based exceptions) this transcendence would be destructive and irreversible.Also, the sensory image can include a less radical amplitude and mark a transgression of the sensory paradigm that is conventionally impossible in a specific culture or civilization, or impermissible due to certain factors. The sensory image is associated with certain formations in cultures, civilizations, their socio-aesthetic expressions, which indicate this sensory and architectural inseparability. Such images circulate in the relevant time and geographical context for a very long time, acquire many forms, modifications, but remain clear recognizable architectonics that allow them to be indexed. The creation of a sensory image is caused by two currents flowing into it simultaneously; the flow of one’s senses and cultural and civilizational impulses. Thus, sensory images can be formed not only by the autonomous connections of individual senses and cultural artifacts, but also by the positions created by entire sensory paradigms in the formations of civilizations or its individual cultures. Keywords: sensory image, sensation, sense, aesthetics, body, civilization, culture.