The Postcolonial subject in Vytautas Martinkus' novel Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje (A Star in a bird's footprint does not fade away)

LTŠiame straipsnyje Vytauto Martinkaus romanas Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje (1988) analizuojamas kaip postkolonijinis kūrinys, kuriame itin akivaizdus nacionalinio identiteto ir istorinės atminties aspektas, Lietuvos istorijos ir ribotos individo veiklos ir saviraiškos galimybės. Šiam Martinkaus kūriniui būdingas ezopinis kalbėjimo būdas, užkoduojantis politinę, istorinę asmens ir tautos situaciją alegorine forma. Todėl, pritaikius Fredric Jameson terminą, romaną galima perskaityti kaip nacionalinę alegoriją, sugriaunančią istorijos kaip nekvestionuojamo diskurso mitą ir padedančią permąstyti kolonizuotojo (Lietuvos) ir kolonizatoriaus (Sovietų imperijos) santykį. Autorius, norėdamas pavaizduoti kolonizuoto individo asmenybės skilimą, sukuria du nevienodo žanro naratyvus, perteikiančius du skirtingus Lietuvos istorinius laikotarpius romane. Pirmojo naratyvo laikas susijęs su sovietinės okupacijos realybe, kitas nukeliamas į praeitį, į devyniolikto amžiaus Tautinio atgimimo laikotarpį. Kolonizuotas individas, iš kurio atimta laisvo žodžio teisė ir savarankiška veikla, perkelia savo išgyvenimus ir išsilaisvinimo viltis į kitą, tolimesnę istorinę plotmę, kuri tampa alegorine vilties ir pasididžiavimo prieš kolonizatorių transformacija. Toks ezopinės kalbos modelis - istorijos perkėlimas iš dabarties momento į saugesnį praeities laikotarpį atlieka dvigubą funkciją romane: tai yra būdas individui prabilti apie nacionalinį diskursą išvengiant tuometinės cenzūros.

ENIn the novel under discussion, Martinkus focuses on Lithuanian history, memory, and the subject's anxiety for self-expression and agency. To demonstrate the split-minded situation of a colonial subject, the author works with two narratives that represent two different models of history. The first is the current time of the Soviet occupation (the time of the novel), the other narrative is located in the past, going back to the nineteenth century when the National Awakening movement in Lithuania began. The two discourses play a double function in the text: this method not only helps to avoid censorship, but also creates space for the subject's freedom to speak out. Since the conscious colonial subject is left without agency, he transforms his lived experience and his dreams of the future onto another, safer plane.