Liūnė Sutema: the protective stance
LTEgzodo literatūros kontekste Liūnės Sutemos rašysena neretai gretinama su Algimanto Mackaus, pabrėžiant abiejų poetinių pasaulėjautų dramatizmą, abejojimą harmoningo buvojimo galimybe, kylantį iš XX a. istorinių kataklizmų patirties. Straipsniu aiškinamasi, kuo artimas Mackui ir kuo savitas Liūnės Sutemos poetinis braižas. Tragiškuosius moderniojo pasaulėvaizdžio klodus Algimantas Mackus interpretavo su itin stipria menine įtaiga, varijuodamas T. S. Elioto bevaisės žemės motyvą, įtaigiai oponuodamas apaštalo Pauliaus frazei "Kaip paskutinis priešas bus sunaikinta mirtis" (1 Kor 15, 26) bei Dylan Thomas atliktai poetinei šios frazės variacijai ("And death shall have no dominion"). Liūnė Sutema savąjį nemažiau ryškų poetinį talentą kreipia kiek kita linkme: bando peržengti buvimo ir būties tragizmą, sudužusių vilčių pasaulyje atrasti naujų viltingumo galimybių. Liūnės Sutemos poezijoje viltis matoma kaip siekiamybė, kaip teksto nesatis, kaip "minus viltis". Tai saugojimas žinant, kad "neišsaugosiu juk". Tvirtybės, matomos Liūnės Sutemos poetinio "aš" laikysenoje, šerdis yra dėmesio sutelkimas labiau į "kitą", reikalingą rūpesčio ir globos, negu į "aš". "Nebijok", "nekrūpčiok" sakoma ne todėl, kad sakančioji savaime, pati savyje, stipri ir atramiška (tokia ji nėra), - o todėl, kad sakančioji yra linkinti ramybės ir išsivadavimo iš egzistencinės baimės. Būti - tai bandyti jungti, derinti, saugoti nuo mirties. Greta šio dėmesingumo "kitam" Liūnės Sutemos moteris pasilieka itin laisvūniška, atskira, "neprijaukinta". Pasaulyje, kuris atrodo Dievo apleistas, Liūnės Sutemos poetinis "aš" imasi užpildyti meilės spragas.
ENLiūne Sutema (Zinaida Nagytė-Katiliškienė) and Algimantas Mackus represent the generation of Lithuanian post-World-War-Two émigré poets who rejected the romantic nostalgia popular in émigré literature and created a poetic language they themselves called "unomamented". Having lost home and homeland, they viewed themselves as the "dispossessed" and their poetry is coloured by the tragic experiences of war and exile. Yet critics were quick to point out that unlike Mackus, Sutema did not succumb to nihilism but tried to transcend her existential angst by assuming personal responsibility and extending her own self to serve others and protect them.
