Near-synonyms for the concept of soul in the anglo-saxon language

LTKai kurių žodžių prasmė yra mentalinė, ne vizualinė; ji yra abstraktus elementas, t. y. konceptas. Konceptai apriboja galimus mąstymo būdus – lingvistinio reliatyvumo ar lingvistinės kategorizacijos sritį. Straipsnyje siekiama atskleisti vidinę SIELOS koncepto struktūrą remiantis kognityvine semantika, panaudojant etimologinę, semantinę bei konceptualiąją analizę. Išskirtinis anglosaksų poetinio žodyno bruožas buvo leksiniai variantai, o atskiri konceptai buvo reiškiami vienu žodžiu. Taigi senasis žodis turėjo labai daug reikšmių. Anglosaksų kalboje SIELOS konceptas sudarytas iš žodžių sáwol (siela), feorh (gyvenimas, siela) ir mōd (protas, siela, širdis, dvasia, nuotaika). Jie atskleidžia sudėtingą semantinių pokyčių struktūrą. Pagoniškajai anglosaksų negyvajai gamtai buvo suteikiamos dvasinės savybės. Tad ikikrikščioniškame požiūryje siela kildintina iš medžio gyvenimo, plg. feorh „arbor vitae“ (gyvenimo medis), t. y. iš žemės ar dirvos. Viena vertus, ji kintama, antra vertus, tvirta. Taigi žodis sáwol yra žodžio feorh, turinčio gyvenimo konotaciją, sinonimas. Krikščionišku požiūriu sáwol laikomas žmogaus minties ir veiksmo principu, paprastai suvokiamu kaip esybė, besiskirianti nuo kūno, kaip dvasinė žmogaus dalis, priešinga fizinei, siejamai su kūnu. Panašiai siejami kūnas ir gyvenimas. Be to, tarmiškai rašę anglosaksų rašytojai, pvz. karalius Alfredas, sielą ir protą traktavo kaip labai artimus konceptus. Žodis mōd žymėjo sielą kaip sąmoningo gyvenimo, jausmo, minties ir valios šaltinį; buvo abstrahuojamas remiantis vegetatyvinėmis funkcijomis. Apibendrinant galima teigti, kad vidinė SIELOS koncepto struktūra rodo konceptualiąją hierarchiją, t. y. sukuria įtraukimo prasmės santykį. [...].

ENA word gains its ability to denote because it is associated with something in the speaker’s mind. Moreover, the sense of some words, while mental, is not visual but a more abstract element, i.e. a concept. Concepts impose restrictions on possible ways of thinking, which is the realm of linguistic relativity or linguistic categorisation. Meanwhile a peculiar feature of the Anglo-Saxon poetic vocabulary was lexical variation, whilst distinct concepts were embedded in one word. Therefore, the ancient word had an extremely wide range of meaning. In the Anglo-Saxon language, the concept of SOUL is constituted by the words sáwol ‘soul’, feorh ‘life, soul’ and mōd ‘mind, soul, heart, spirit, mood’, which exhibit an incredibly complicated pattern of semantic development. The study aims at revealing the internal structure of the concept of SOUL in terms of cognitive semantics by means of etymological, semantic and conceptual analysis. Meanwhile, for the Pagan Anglo-Saxons inanimate nature was endowed with spiritual qualities, therefore in the pre-Christian view the soul comes from the tree life, cf. feorh ‘arbor vitae (life tree)’, i.e. from the earth or soil and is volatile on the one hand and arch-solid on the other. Hence, the word sáwol is synonymous with the word feorh in the connotation of life. In the Christian view, sáwol is referred to as the principle of thought and action in man, commonly regarded as an entity distinct from the body; the spiritual part of man in contrast to the purely physical, frequently in connexion with, or in contrast to, body; likewise coupled with body or life. [...].