Zdziczenie człowieka (zwłaszcza za sprawą niedźwiedzia) w twórczości Wacława Potockiego
LTVaclavas Potockis savo kūryboje vis grįždavo prie nuodėmės ir žmogaus prigimties temos. Pasakojimas apie žmogų, lokio išaugintą Lietuvoje, turi realų pagrindą, giliai įstrigusį autoriaus atmintyje, nes siužetas kartotas keliuose kūriniuose. Kalbama apie 1663 m. Gardino apylinkėse (to laikotarpio pranešimuose minimas ir Kaunas) aptiktą lokio išaugintą berniuką, kuris labai išgarsėjo dėl savo žvėriškos prigimties. Tiek lenkų, tiek užsienio žinutėse nurodoma, kad aštuonmetis vaikas ropojęs keturiomis, nemokėjęs kalbėti, rijęs žalią mėsą ir t. t. Nepaisant to, nekilę abejonių, kad tai žmogus, ir vaikas neužilgo buvęs pakrikštytas. Ttarp šių liudijimų ir Potockio personažo, visgi, esama nemažo skirtumo. Potockis kalba apie žvėries išaugintą žmogų, kuris patiria ir fizinę transformaciją. Tai atspindys gilesnių svarstymų apie tai, kas skiria žvėrį nuo žmogaus, kur riba, ties kuria žmogus dar žmogus, o kur jau virstama kažkuo kitu. Naujaisiais laikas šie svarstymai glaudžiai siejosi su gerojo laukinio mitu, pirmiausa kalbant apie Naujojo Pasaulio indėnus ar kitas barbarų rases. Reikia turėti galvoje, kad tais laikais meškų ir žmonių suartėjimas neatrodė neįmanomas. Populiarūs buvo pasakojimai apie žvėries ir moters arba vyro ir žvėries pradėtus vaikus. Pasakotos istorijos apie paneles, susilaukusias vaikų nuo lokių.
ENThe text discusses a question of the old opinions about a ferity of a man and his capability to run wild. The reflections are based on the poems of Wacław Potocki dedicated to the nature and appearance of a 'wild man', composed in connection with a sensational discovery of a boy raised by bears in the depths of the Lithuanian forests. The poems are set against other seventeenth-century texts (both Polish and foreign ones) devoted to the Lithuanian foundling and the manners of describing wildness or ferity known from tradition. They pertain to the ways of presenting wild nations (real and mythical), human monstrosities and a hero of medieval romances known as the homo silvaticus, The latter seems to bear the strongest resemblance to the presented case of the boy-bear. From among the main causes for a man going feral Potocki indicates food and bringing up. Other explanations concern the taking on a wild nature and appearance as a result of the mixing of semen of parents from whom only one belongs to the human race. There is also presented a description of ideas and beliefs of philosophers of nature about possibilities of producing offspring from amalgamation of man and beast, as well as the alternative opinions of demonologists who believed that the result of such a sexual union was a deed of the devil. The appearance of the boy-bear as described by Potocki and several other authors did not correspond with the truth (it especially concerns his coat of fur and claws), but instead serves an important function of defining the hero as a "wild man" indeed. As was demonstrated by the author, it perfectly suited to the common imagery of such creatures and certainly appealed to the audience of those times.
