Herojus su tūkstančiu beprotybės veidų arba kodėl verta būti atstumtuoju

LTStraipsnyje siekta nužymėti pasirinktus modernaus žmogaus portreto bruožus pasitelkus danų mąstytojo Søreno Kierkegaardo siūlytą bepročio figūrą, a) paverstą kone privaloma besiklostančių antropologinių struktūrų dalimi, b) surištą su esminiais egzistencinio apsisprendimo aktais ir c) juos atliepiančiais socialiniais vaidmenimis, paverčiančiais žmogiškos patirties komunikaciją problemine. Remtasi prielaida, kad Kierkegaardas savitai pratęsė seną Vakarų mąstymo tradiciją, autentišką egzistencinę patirtį gretinusią su tiesiogine beprotybės grėsme. Danų filosofo raštuose neatveriamos beprotybės paslaptis atgavo kadaise turėtą patrauklumo galią, inicijavusią naują patologinių reiškinių romantizavimo nuotykį, kurį netrukus papildė ir patologijos estetizacijos, ir vėlesnės socializacijos tendencijos. Galbūt Kierkegaardo rutuliojama beprotybės samprata jo tekstų visatoje nebuvo pati reikšmingiausia antropologinės konstrukcijos detalė, tačiau nepastebėti beprotybės figūros sureikšminimo priskiriant ją pamatinei egzistencinei žmogaus lygčiai taip pat neįmanoma. Apgaubdama ir įrėmindama esminius egzistencinius turinius, ši figūra savitai atliepė paradoksalaus ir prieštaringo patologinių fenomenų perkainavimo tendenciją, būdingą Vakarų kultūrai iki pat nūdienos. Beprotybė nuo šiol nebegalėjo būti tik neįžengiama žmogiško proto naktis, nes už jos neperžvelgiamo šydo potencialiai slėpėsi didžiausia žmogui duota paslaptis, tiesioginė akistata su jį viršijančiomis ontologinėmis galiomis. Esminiai žodžiai: Kierkegaardas, modernios antropologinės struktūros, save peržengianti beprotybė, žmogiškos vidujybės scena, estetika.

ENThe aim of this article is to outline the selected features of the portrait of a modern man based on the figure of the madman proposed by the Danish thinker, Søren Kierkegaard. Such figure a) has been made an almost obligatory part of the emerging anthropological structures, b) is linked with the essential acts of existential decision and c) the corresponding social roles, which problematise the communication of human experience. The point of departure is the assumption that Kierkegaard continued, in his own way, the old tradition of Western thought that related authentic existential experience with the immediate threat of madness. The unrevealed mystery of madness in the Danish philosopher’s works recovered the power of attraction it once had, initiating a new adventure in the romanticisation of pathological phenomena, which was soon supplemented with the aestheticization and the subsequent socialisation of pathology. Kierkegaard’s elaboration of the concept of madness may not have been the most significant detail of the anthropological structure in the universe of his writings, but giving prominence to the figure of madness, by attributing it to the fundamental existential human equation, cannot go unnoticed. By shrouding and framing the fundamental existential content, the figure of madness has in a way responded to the trend of paradoxical and contradictory revaluation of pathological phenomena, which has been characteristic of the Western culture to the present day. Madness could no longer be just the impenetrable night of the human mind, for its impenetrable veil was potentially concealing the greatest mystery given to man – a direct encounter with the superior ontological powers. Keywords: Kierkegaard, modern anthropological structures, selftranscending madness, a stage for human inner self, aesthetics.