Salomėja Nėris : tipologinio artumo problema

LTModernioji XX. a. poezija formavosi grupiniu pagrindu: būrėsi vienminčiai, giminiškos pasaulėjautos ir pasaulėžiūros, panašaus mentaliteto bei estetinių nuostatų kūrėjai. Glaudūs tarpusavio kontaktai – tai galimybė nesijausti vienišam, būti bendru meninių interesų dalyviu, draugų pripažįstamam ir vertinamam. Šitokia draugystė teikia pasitikėjimą savimi, teigiamų impulsų kūrybai, o ne vienu atveju gali būti savotišku kamertonu ar jautrią sielą žeidžiančių tikrovės šiurkštumų amortizatoriumi. Tarp lietuvių poetų yra buvę akivaizdžių tipologinio artumo atvejų. Jauni modernistai, novatoriškų kelių tiesėjai būrėsi į organizuotas grupuotes, kur juo siejo naujų kūrybinių ieškojimų aistra bei ambicijos ir labai reikalinga bendraminčių parama. Šiame straipsnyje asmeninių kontaktų požiūriu žvelgiama į Salomėjos Nėries kūrybinę patirtį. Pastebima, kad mimoziškoji S. Nėris neturėjo nei kūrybinio „porininko (-ės)“, nei savo grupuotės. Daugelis S. Nėries gyvenimo žingsnių ir kūrybos puslapių yra mįslingi, tad gal kalbėjimas apie tipologinio artumo ieškojimą ir neradimą yra prasmingas, besistengiant suvokti poetę. Labai galimas daiktas, kad Vienos periodo meilės ir nusivylimo svarba poetei buvusi tikrai didesnė, nei įsivaizduota, stokojant faktinės medžiagos, o kartu ir literatūrinės refleksijos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Grupė; Draugystė; Pasaulėžiūra; Tipologija; Poezija, modernioji; Tarpusavio santykiai; Meilė; Tipologinis artumas.

ENModern XX c. poetry was formed on the basis of groups: like-minded people associated with each other, creative artists of related worldview and perception, similar mentality and aesthetic disposition. Close interpersonal relationships provide the opportunity not to feel alone, to take part in shared cultural interests, to be known to and valued by colleagues. While such friendships can build self-esteem and positive creative impulses, in some cases they can also be a kind of tuning fork or a shock absorber against the brutalities of life that might offend a sensitive soul. There have been some clear instances of typological proximity among Lithuanian poets. The young modernists, those builders of innovative new paths, associated in organised groupings where they were united a passion and ambition for new creative discovery and some much-needed peer group support. This article examines Salomėja Nėris’ creative experience in regard to personal contacts. It is observed that the highly sensitive S. Nėris did not have a literary ‘partner’ and did not belong to a literary ‘school’. Much of S. Nėris’ life and creative output is a mystery; therefore in trying to understand the poet it is perhaps useful to admit that searches for typological proximity have not been successful. It is quite possible that the importance of her experience of love and disillusionment during the Vienna period is greater than has been imagined, due to the lack of factual material or any of her literary reflections. [From the publication]