Nederinamosios žodžių grupės valstybės dokumentų kalboje

LTValstybės dokumentų kalbai būdingos ilgos, kelių pakopų vardažodžius pažyminčios nederinamosios žodžių grupės - kvalifikatoriai. Prie nederinamosios žodžių grupės centro valdymo būdu prijungiamas linksnis ar bendratis, kurie savo ruožtu gali turėti nuo jų priklausomų žodžių. Pagal junglumo ypatybes reikėtų skirti paprastus daiktavardžius ir daiktavardžius, padarytus iš veiksmažodžių. Valstybės dokumentų kalboje labai dažnai vartojamas kvalifikatorius - kilmininkas. To priežastis - kilmininko gebėjimas apibūdinti daiktą įvairiais požiūriais. Kilmininko reikšmės pavadinimuose dažnai yra juridinis pavaldumas, veiklos sritis arba pobūdis. Ilgos kilmininkų grandinės apsunkina stilių, iš dalies ir teksto suvokimą, bet jos atsiranda dėl valstybės dokumentuose vartojamų pavadinimų specifikos. Kilmininkas dažnai vartojamas prie veiksmažodinio abstrakto. Bendratis dažniausiai šliejama prie veiksmažodinių priesagos -imas abstraktų, padarytų iš veiksmažodžių, kurie gali prisijungti bendratį. Dažniausiai valstybės dokumentuose su prišlieta bendratimi vartojamas daiktavardis "teisė". Neretai nusakomas ne vienos teisės turinys, o visas teisių kompleksas, t. y. teisės, kurias turi koks nors pareigūnas ar institucija. Teisių kompleksą apibūdina žodžių grupės, kurias sudaro vienarūšiai, dažniausiai išplėsti kvalifikatoriai - bendratys su įvairiais priklausomais žodžiais. Tokia sakinio dalies palydovo funkciją atliekanti žodžių grupė tampa informaciniu požiūriu reikšmingiausiu ir struktūriniu požiūriu ilgiausiu bei sudėtingiausiu sakinio elementu.

ENThe paper deals with a special type of adnominal modifiers the use of adjuncts (non-agreeing attributes) in the language of state documents. 1. In the language of state documents long chains of genitive qualifiers are fairly frequent. Among the reasons of this phenomenon might be the ability of the genitive to define a thing from various points of view (linguistic reason) and a requirement to give the names of institutions in the official use by pointing out all subordinate levels (extra linguistic reason). 2. A special case of the use of the genitive discussed when the word group contains the verbal abstract as its head. Word order in such a sentence helps to differentiate the meanings: the genitive of the Subject precedes the noun; the genitive of the object follows it. Both genitives preceding the noun give the word-group the meaning of dependence. Sometimes the genitive is used after the head word due to the structural features of the whole noun group. 3. In the language of state documents word groups with the head-word teisė (Eng. right) are frequent. The word is often used with the infinitive and its dependants. The structure of the word-group is determined by the combinability of the infinitive. The word-group with the word teisė most frequently occurs at the end of the sentence. When the bearer of the right and not its object is to be emphasised, the word-group is shifted to sentence-initial position. The use of the infinitive as a qualifier in sentence-initial position and separated from the reference word by the predicate is unusual.