Right of civil servants to collective bargaining: the case of Lithuania

LTKolektyvinių derybų ir kolektyvinių sutarčių sudarymo laisvės yra nekvestionuojamos, pamatinės visų darbuotojų teisės, kurias pripažįsta ne tik nacionaliniai, bet ir tarptautiniai teisės aktai. Vienos teorinės ir praktinės kolektyvinių darbo santykių galimybės yra privačiame sektoriuje, kitokios viešajame sektoriuje. [...] Kalbant apie kolektyvines darbuotojų teises, ypatinga specifika pasireiškia viešajame sektoriuje. [...] Ne išimtis ir valstybės tarnautojai, kurie taip pat pagrįstai siekia derybų keliu išsiderėti kuo palankesnes darbo ir socialines garantijas. Valstybės tarnybos santykiai Lietuvoje yra priskiriami viešosios teisės reguliavimo sričiai ir valstybės tarnautojų statuso, jų teisinių garantijų klausimus reglamentuoja speciali teisės šaka - Valstybės tarnybos teisė. Kitaip tariant, valstybės tarnautojų darbo ir socialines garantijas nustato specialus Valstybės tarnybos įstatymas, o kiti darbo teisinius santykius reglamentuojantys teisės aktai taikomi tik tada, jei atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėtas specialus įstatymas. Ši taisyklė taikoma ir kalbant apie kolektyvines valstybės tarnautojų teises, tokias kaip jų teisė jungtis į profesines sąjungas, teisė vesti kolektyvines derybas ir sudaryti kolektyvines sutartis įstaigos ir šakos lygiu bei teisė streikuoti. Šiame straipsnyje analizuojama valstybės tarnautojų asociacijų laisvės įgyvendinimo teisinė ir praktinė situacija Lietuvoje bei jos atitikimas tarptautiniams darbo standartams ir galimos šių teisių vystymosi perspektyvos. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Valstybės tarnyba; Kolektyvinės derybos; Public service; Collective bargaining.

ENThis paper examines the main issues relating to the implementation of the principle of freedom of association in the Lithuanian civil service: the right to organize, the right to collective bargaining and to conclude collective agreements (especially at branch level), and the right to strike. The main principle in labour relations is the freedom of association and the right to collective bargaining. The question arises whether it is possible to fully implement this principle in the state service. This paper considers these matters in relation to the relevant international and European legal provisions. Special attention is given to ILO Convention No. 87, Convention No. 98. Convention No. 154, that have been ratified by the Lithuanian Parliament and Convention No. 151 on public service that has not yet been ratified. [From the publication]