Introduction

LTŠiuolaikinėje rinkos ekonomikos sistemoje svarbų vaidmenį vaidina ir darbo rinka. Akivaizdu, kad pagrindinių darbo rinkos veiksnių: darbo ir kapitalo santykis daro didelę įtaką visai rinkos ekonomikai. Suprantama, kad darbas ir kapitalas - du pagrindinai, bet kartu ir antagonistiniai gamybos veiksniai konkuruoja ir siekia dominuoti vienas kito atžvilgiu. Tai labai aiškiai atsispindi ir darbo santykių praktikoje, kai dvi skirtingos darbo santykių šalys: darbdavys ir darbuotojai siekia skirtingų tikslų: darbdavys - gauti kuo didesnį pelną, o darbuotojai - užsitikrinti sau ir savo šeimos nariams būtinas pragyvenimui lėšas. Darbuotojų teisę streikuoti garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 51 straipsnis, kuriame teigiama, kad darbuotojai, gindami savo ekonominius ir socialinius interesus, turi teisę streikuoti, o šios teisės apribojimus, įgyvendinimo sąlygas ir tvarką nustato įstatymas. Šiuo įstatymu šiandien yra Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, kurio 76-85 straipsniai kaip tik ir yra skirti teisės streikuoti, streiko skelbimo, vadovavimo streikui, streiko teisėtumo klausimams reglamentuoti.

ENWith the transition to the modern market economy labour relations and regulation of employer-employee relations acquired a new quality. There were no more doubts that detailed legal regulation of labour relations failed to precondition good and optimum environment for market development and failed to ensure absolute labour and social guarantees to employees. This encouraged development of collective labour relations granting employees, employers and their organizations the widest possible opportunities to solve labour and related socio-economic issues through mutual negotiations. Therefore in the labour relations area encouragement of collective relations between employees and employers began, including such legal forms as collective bargaining, conclusion and performance of collective agreements, initiation of collective labour disputes, protection of violated collective labour rights and interests, and representation of parties to labour relations. In other words, Lithuania absorbed the principle that has been declared in Western countries for several decades by now, that labour relations are essentially collective ones and that this view is founded on the freedom of associations, on the principles of autonomy of the parties to collective labour relations and on the recognition of rights related to them. [...].