Spór o rozejm litewsko-szwedzki w baldenmojzie z 1627 roku

LTKonflikto su Švedija (1600–1629 m.) pradžioje galvota, kad tai galimybė įsitvirtinti Estijos žemėse ir paremti karaliaus Zigmanto Vazos dinastines pretenzijas. Neilgai trukus teritorinių pretenzijų teko atsisakyti. Vis stiprėjo įsitikinimas, kad tai karas dėl sosto, dar daugiau, visai ne Respublikos reikalas. Tęsimas karo, į kurį Respublika įsivėlė nepasiruošusi, reiškė naujas nesėkmes, kurios didino spaudimą baigti konfliktą pirmiausia Zigmanto pretenzijų sąskaita. Bet sąlygos, kuriomis švedai sutiko baigti kariauti, pasirodė nepriimtinos: paleisti etmonų kariuomenę; sutikti su švedų karinių dalinių žiemojimu ne tik Livonijoje, bet ir Žemaitijoje; garantuoti, kad derybos tikrais pasibaigs taikos sutartimi. Galiausiai, nors galimybė grįžti prie derybų stalo liko, paliaubos pratęstos tik iki 1625 m. liepos 11 d. Po to karo veiksmai atsinaujino. Straipsnyje analizuojamos Baldenmuižės paliaubų – LDK ir Švedijos delegatų laikinų paliaubų, pasirašytų 1627 m. sausio 19 d. dėl karo veiksmų Livonijoje nutraukimo (iki 1627 m. birželio 11 d.) situacija, motyvai, tikslai. LDK atstovai paliaubas pasirašė be Zigmanto III ir Lenkijos bajorų sutikimo, ir tai sukėlė didelį pastarųjų pasipiktinimą. Bet lietuvius veikti vertė tai, kad 1626 m. pab. LDK kariuomenė Livonijoje per žygį į Cėsius patyrė didelių nuostolių. Lietuviams reikėjo laiko vėl surinkti kariuomenę ir mokesčius. Jie aiškino, kad tesirūpino valstybės sienų saugumu.

ENAt the beginning of the conflict with Sweden (1600–1629), it was thought to be an opportunity to establish in the Estonian lands and support the dynastic claims of King Sigismund III Vasa. In a short while, the territorial claims had to be waived. A belief that it was the war for the throne grew stronger, what is more, that it was not an affair of the Commonwealth. Continuation of the war, which involved the Commonwealth unprepared, meant new failures which increased pressure to complete the conflict at the expense of Sigismund’s claims in the first place. However, the conditions on which the Swedes agreed to finish waging the war, seemed unacceptable: to release the hetman military forces; agree that the Swedish military units spent winter not only in Livonia but also Samogitia; ensure that negotiations were completed by a peace treaty. Finally, although a possibility to return to the table of negotiations remained, the truce was extended only till 11 July 1625. Later, military actions renewed. The article provides the analysis of the situation, motives and objectives of the truce of Baldenmuižė – a temporary truce between the Grand Duchy of Lithuania and Swedish delegates, signed 19 January 1627 on termination of military actions in Livonia (till 11 June 1627). The representatives of the Grand Duchy of Lithuania signed it without the consent of Sigismund III and the Polish nobility which lead to a great outrage of the latter. However, Lithuanians were forced to take action when at the end of 1626 the military forces of the Grand Duchy of Lithuania suffered great losses in Livonia during their campaign to Cesu. Lithuanians needed time to muster the army and collect taxes. According to them, they only cared about the security of the state borders.