Susitariančiojo vežėjo automobilių keliais atsakomybės už subvežėją teoriniai ir praktiniai aspektai

LTVystantis krovinių transportavimo automobilių keliais pramonei padaugėjo atvejų, kai krovinį veža keletas vežėjų arba vežėjas ir ekspeditorius, todėl buvo būtina apžvelgti tokiems asmenims už krovinio praradimą, sugadinimą arba pavėluotą pristatymą civilinės atsakomybės taikymo taisykles. Su krovinių siuntėju sudaręs sutartį vežėjas (susitariantysis vežėjas), pagal Ženevos tarptautinio krovinių vežimo kelionės sutarties konvencijos 3 staipsnio nuostatas, laikomas atsakingu už visus kitus asmenis, kurių paslaugomis jis naudojasi, jei šie asmenys vykdo jo įpareigojimus. Tačiau subvežėjas (faktinis vežėjas), kuris dalyvavo vykdant vežimo sutartį, už krovinio praradimą, sugadinimą arba pavėluotą pristatymą tiesiogiai krovinio siuntėjui ar gavėjui atsako ne visais atvejais. Subvežėjai gali būti krovinio siuntėjo arba gavėjo patraukti civilinėn atsakomybėn tik tuo atveju, jei buvo vežtas vienas krovinys ir jį pagal vienintelę sutartį paeiliui vežė keli vežėjai (Ženevos tarptautinio krovinių vežimo kelionės sutarties konvencijos 34 str.), tai yra subvežėjai prie krovinio siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sudarytos sutarties prisijungė savo vardu, laikydamiesi Ženevos tarptautinio krovinių vežimo kelionės sutarties konvencijos 35 straipsnyje numatytų sąlygų bei krovinį gabeno savo vardu, rizika ir atsakomybe.Jei faktinis vežėjas prie krovinio siuntėjo ir susitariančiojo vežėjo sudarytos krovinių vežimo sutarties prisijungė pažeisdamas Ženevos tarptautinio krovinių vežimo kelionės sutarties konvencijos 35 straipsnyje numatytas sąlygas arba subvežėjas vežant krovinį vykdė tik susitariančiojo vežėjo pagalbininko funkciją, tokie santykiai negali būti kvalifikuoti kaip vežimas, vykdytas kelių vežėjų paeiliui, todėl krovinio siuntėjas negali reikalauti taikyti subvežėjui sutartinę civilinę atsakomybę, nes krovinio siuntėjo ar gavėjo su subvežėju (faktiniu vežėju) nesieja jokie sutartiniai santykiai. Nagrinėjant aptartas problemas straipsnyje pateiktas Ženevos tarptautinio krovinių vežimo kelionės sutarties konvencijos 3, 34 ir 35 straipsnių nuostatų turinio aiškinimas bei šių straipsnių taikymo Lietuvos ir Vakarų Europos valstybių teismuose praktika.

ENAutomobile road cargo carriage is an important component of Lithuanian economy. Because of various cargo transportation means, differing content of cargo carriage contracts and number of contract parties in case of harm a lot of problems arises defining the person or persons liable for cargo loss, damage or delayed delivery. With increase number of cargo carriage with participation of several carriers or carriers and shippers it is important to define how regulations of civil liability should be applied to these persons in case of cargo loss, damage or delayed delivery. According to the article 3 of CMR Convention a carrier having made contract with cargo consignor (a contractual carrier) is considered liable for used services of all other persons if these persons execute his obligations. Though the subcarrier (the actual carrier) having participated in execution of the contract not in all cases is directly liable to cargo consignor or consignee for cargo loss, damage or delayed delivery. Subcarriers may be subject of civil action brought by the cargo consignor or consignee only in case when according to single contract a single carriage was executed in succession by several carriers (the article 34 of CMR Convention), i.e. subcarriers joined the contract signed by cargo consignor and contractual carrier in their own name in conformance with the terms foreseen in the article 35 of CMR Convention and carried cargo in their own name, at their own risk and responsibility.If the actual carrier has joined cargo carriage contract signed by cargo consignor and contractual carrier without conformance to the terms foreseen in the article 35 of CMR Convention or the subcarrier executed only the assistant function for the contractual carrier and carried cargo in the name, at the risk and responsibility of the contractual carrier then such relations may not be qualified as a carriage executed in succession by several carriers. Therefore in case of such legal situation cargo consignor has no right to bring an action against subcarrier because no contractual relations bind cargo consignor or consignee to subcarrier (actual carrier). The only exception from the rule is the case when action against subcarrier is based on actionable tort having arisen out of the fact that execution of subcarrier burden is considered malefaction or intentional breach of administrative law. While analyzing problems discussed comment of provisions of the article 3, article 34 and article 35 is given alongside with the implementation of these articles in the court practice of Lithuania and Western Europe countries.