Prievarta ar apaštalavimas? : misijos ir kryžiaus karai prieš baltus

LTStraipsnyje nagrinėjama ar tikslinga misijų klasifikacijoje išskirti taikias ir karines misijas ir koks turinys slepiasi po karinių misijų terminu. Konstatuota, kad vadinamosios karinės/prievartinės misijos nėra karo istorijos dalis. Kryžiaus karus vykdė kryžininkai, įvardijami kaip piligrimai. Tačiau toks jų įvardijimas buvo to meto retorika, juos pakylėjenčius iki Kristaus karių lygio. Faktas, kad XII a. pab.–XIV a. misijos ir užkariavimai Pabaltijyje vyko vienu metu, leido daugeliui tyrinėtojų kalbėti apie karines/prievartines misijas. Bet paaiškėjo, kad prievartos elementų buvo ir taikiose misijose: 1) pagonybės naikinimas 2) vertimas priimti krikščionių tikėjimą 3) baudimas už pagoniškų prietarų ir religinių praktikų atlikinėjimą 4) vertimas mokėti dešimtinę.Kyla klausimas ar varta skirti karą nuo misijų? Juk misijos nebuvo karas, o jose buvusi prievarta nurodo ne misijų rūšį, bet veiklos metodą: prievarta neretai vykdyta ir taikos sąlygomis, nedalyvaujant jokiam užkariautojui ar pavergėjui. Kryžiaus karai, būdami ne misijų, bet karo klasifikacijos dalimi, negali būti sulyginami su misijomis, išvedus bendrą „karinių/prievartinių misijų“ terminą. Tačiau išlieka misijų ir Kryžiaus karų tarpusavio santykio problema. Klausimas prieš kokius pagonis (pagonis, ar pagonis-apostatus) buvo nukreipti Kryžiaus karai, o atsikrausčius Vokiečių ordinui – nukariavimai? Antra – lieka neaišku kaip Kryžiaus karų epochoje, šalia pagonių baltų nukariavimo tebefunkcionavo ir krikščioniškos misijos? Iki galo taip ir neaišku, ar į misijose buvusias prievartos formas įeidavo karas, kaip apostatų „nubaudimas“?. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Misijos; Kryžiaus karai; Baltai.

ENThe article analyses whether it is correct to make a distinction between peaceful and military missions and what is the secret content hidden within the term military mission? The article states that missions classified as military/coercive do not form part of military history. The Crusades were carried out by Crusaders, often called Pilgrims. However, such labelling was part of the rhetoric of war, an attempt to elevate them to the level of warriors of Christ. However as the ‘missions’ on the East of the Baltic Sea from the early 12th to the 14th century took place at the same time as territorial and conquests, many scholars spoke of military/coercive missions. Research shows that the ‘peaceful’ missions also contained some coercive elements: 1) elimination of paganism; 2) coercion to assume Christianity; 3) punishment for exercising pagan customs and religious practices; 4) coercion to pay a tithe. The question is whether it is valid to make a distinction between war and missions. Missions were not considered a war and coercion here refers to a method, but not a type of a mission. Coercion was often applied even in peaceful circumstances, without the participation of a conqueror or subjugator. Crusades are not missions but are rightly classified as a type of war; they cannot be equated to missions just by relabelling them “military/coercive missions”. This still leaves the problem of the interrelation between missions and Crusades. It is a question – which pagans were the targets of the Crusades and later of German conquests: pagans or pagan apostates? It is also unclear how Christian missions could still exist next to conquests of the pagan Balts in the period of Crusades. Finally, it is still uncertain if war was used as one of the missions’ coercive measure to ‘punish’ apostates.