Paskutinės vakarienės vaizdinys Alfonso Nykos-Niliūno kūryboje

LTStraipsnyje nagrinėjama vieno svarbiausių krikščionybės įvykių – Kristaus Paskutinės vakarienės – kurios metu įsteigtas Eucharistijos sakramentas tampa krikščioniškosios Bažnyčios gyvenimo šerdimi ir jos buvimo išraiška – vaizdinio transformacija Alfonso Nykos-Niliūno kūryboje. Interpretacijos išeities tašku straipsnyje laikomas eilėraštis „Septintoji arba agnostiškoji elegija“, kuriame sutelktos ryškiausios, su šiuo vaizdiniu susijusios semantinės asociacijos, atpažįstamos ir kituose poetiniuose tekstuose. Straipsnyje taip pat aptariamos ir kitų, Paskutinės vakarienės vaizdiniui artimų, jį papildančių ir praplečiančių, jį apibūdinančių ar jo apibūdinamų Evangelijos motyvų – Žodžio, stebuklo, Prisikėlimo, Judo išdavystės ir kitų – parafrazės. Paskutinės vakarienės semantinis laukas poezijoje ir dienoraščiuose nagrinėjamas kaip tam tikrų įvykių, figūrų ir daiktų santykiai; lyginama su evangeliniu prototipu. Negatyvumas iškeliamas kaip dominuojantis santykio su Biblija principas, įgaunantis savitą poetinį pavidalą. Paskutinės vakarienės vaizdiniui ir jo asociacijoms suprasti pasitelkiama namų būties, kaip konkrečios erdvės ir laiko (Nemeikščių), izotopija, „daiktų teologijos“ metafora, K. Jasperso filosofinėje koncepcijoje aktualizuota imanentinės transcendencijos ir tikėjimo, kaip nežinojimo, situacija bei F. Nietzsche`s Dievo mirties idėja. O teoriniu šio straipsnio pagrindu laikoma hermeneutinė literatūros ir Biblijos santykio perspektyva, ypač aktualizuojant literatūros ir krikščioniškosios teologijos dialogiškumą. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Transcendencija.

ENThe article examines the transformation of the image of one of the most important events in Christianity – the last supper of Christ, during which there was established the sacrament of the Eucharist that came to constitute the core of ecclesiastic life and manifestation of its existence – in works of Alfonsas Nyka-Niliūnas. The starting point of the interpretation is the poem “Septintoji arba agnostiškoji elegija” [The seventh or agnostic elegy], which includes the richest set of semantic associations linked to this image, recognized in other texts as well. The article also discusses paraphrases of other evangelical motives – word, miracle, resurrection, and Judas’ betrayal – closely related to the last supper, complementing and extending it. The semantic field of the last supper in poetry and diaries is examined as relation of certain events, figures, and things; it is compared to the evangelical prototype. Negativity is established as the dominant attitude towards the Bible, acquiring a poetic appearance of its own. To understand the image of the last supper and its associations, the author utilizes isotopy of home interior, as defined space and time (Nemeikščiai), the metaphor of the “theology of things”, the situation of immanent transcendence and faith, as ignorance, expressed in K. Jaspers’ philosophical conception, and F. Nietzsche’s idea of God’s death. The theoretical basis of this article is hermeneutic perspective on relation between literature and the Bible, especially in implementing dialogical nature of literature and Christian theology.