Vokiečių valdžios įstaigų ginčai dėl evangelikų kunigų grąžinimo į Lietuvą 1942-1944 m.

LTStraipsnyje analizuojami vokiečių valdžios institucijų (Užimtų Rytų kraštų Reicho ministerijos, saugumo organų, Reicho komisaro vokietybei stiprinti įstaigos, NSDAP organų ir kt.) tarpusavio ginčai, rodantys jų požiūrį į vokiškosios kolonizacijos Lietuvoje tikslus ir bažnytinius reikalus. Pirmenybė tvarkant visus užimto krašto reikalus priklausė saugumo organams. Iki 1943 m. rudens į Lietuvą grįžo apie 16,8 tūkst. vokiečių. Dauguma jų buvo apgyvendinti Suvalkijoje, perduodant jų buvusius, bet gerokai padidintus, ūkius. Jie turėjo savo įstaigas, visą aprūpinimą ir Vokietijos pilietybę. Dauguma jų nebuvo susipratę naciai, vis dar mąstė ir gyveno Lietuvos nepriklausomybės laikų kategorijomis, suteikdami tikybiniams reikalams tam tikrą prioritetą. Sugrįžę vokiečiai negalėjo atkurti savo parapijų, nes saugumo organai neįleido dvasininkų į užimtus Rytų kraštus. Sprendžiant šią problemą, kolonizacijos štabas įtraukė į kolonistų sąrašą du dvasininkus kaip ūkininkus (Paulių Tittelbachą ir Albertą Hirschą). P. Tittelbachas parengė ir Kauno generaliniam komisarui įteikė būsimos Bažnyčios statutą. Tačiau aukšti saugumo, generalinio komisariato, NSDAP ir kolonizacijos štabo pareigūnai Bažnyčios atkūrimo plano neparėmė. Savo kategoriško apsisprendimo neįleisti Lietuvon liuteronų dvasininkų vokiečių saugumas laikėsi iki pat okupacijos pabaigos. Tiesa, atsižvelgus į nesiliaujančius kolonistų skundus P. Tittelbachui ir A. Hirschui buvo leista laikyti pamaldas ir atlikti kitas apeigas su sąlyga, kad išvykdami į kitas vietoves jie pasirūpins specialiu saugumo leidimu.Reikšminiai žodžiai: 20 amžius; Vokiečių okupacija; Evangelikai kunigai; Evangelikų kunigų grąžinimas; Evangelikai; Ostland; Lietuvos vokiečiai; Repatriacija.

ENThe article analyzes the mutual disputes between German authorities (Reich Ministry of occupied Eastern lands, security organs, the institution of Reich Commissioner for strengthening Germanism, NSDAP organs, etc.) demonstrating their approach to the objectives of German colonization in Lithuania and ecclesiastical affairs. Priority in handling all affairs of occupied region belonged to the security bodies. By autumn of 1943, about 16.8 thousand Germans came to Lithuania. Most of them were accommodated in Suvalkija and got their former but significantly increased farms demised. They had their bodies, complete provision and German citizenship. Most of them were not conscious Nazis; they still thought and lived according to the categories during the independence times of Lithuania, giving particular priority to the religious affairs. After the return, the Germans could not recover their parishes because the security bodies did not admit the clergy into the occupied Eastern lands. Tackling this problem, the staff of colonization included two clergymen as farmers in the list of colonial settlers (Paul Tittelbach and Albert Hirsch). P. Tittelbach prepared and presented the General Commissioner of Kaunas the Statute of the future Church. However, the officers of high security, General commissioner, NSDAP and colonization staff did not support the recovery plan for the Church. German security followed their categorical decision to refuse entry of Lithuanian Lutheran clergy till the end of the occupation. It is true that given the everlasting complaints from colonial settlers, P. Tittelbach and A. Hirsch were allowed to officiate and solemnize provided that they would arrange special security permission before going to other places.