Ekstremalių situacijų komunikacija: teoriniai aspektai ir praktika Lietuvoje
LTStraipsnio tikslas - išanalizuoti pagrindinius ekstremalių situacijų komunikacijos teorinius aspektus tokių situacijų gyvavimo ciklo metu ir ištirti, kaip šie aspektai pasireiškia Lietuvoje. Ekstremalių situacijų komunikacija yra viena svarbiausių ekstremalių situacijų valdymo (ESV) dedamųjų, ir jos kokybė turi didelės įtakos valdymo veiksmingumui. Planuojant komunikaciją reikia suvokti, kad jos poreikio ypatumus lemia du lygiai: pažintinis - susijęs su situacija prieš ekstremalų įvykį ir operacinis - susijęs su jau susidariusia ekstremalia situacija. Atitinkamai šiems lygiams formuojamos dvi strategijos kryptys. Institucijos perduodamos informaciją turėtų teikti ne tik reikalingą jos kiekį, bet kreipti dėmesį ir į tai, kad gyventojus pasiektų teisinga informacija. Šiuo atveju ypatingas vaidmuo tenka žiniasklaidai. Atsižvelgiant į ekstremalių situacijų komunikacijos pagrindinių problemų pobūdį, straipsnį sudaro keturi skyriai. Pirmajame analizuojamos ekstremalių situacijų komunikacijos strategijos. Antrasis skyrius skirtas išryškinti, kaip individai suvokia rizikų svarbą. Toliau analizuojami atsakingų institucijų, visuomenės informavimo priemonių ir gyventojų komunikacijos ypatumai, kai prieš susidarant ekstremaliai situacijai reikia skelbti perspėjimą ar aliarmą. Paskutiniame skyriuje tiriamos informacijos apyvartos tarp komunikacijos dalyvių problemos ekstremalių situacijų metu. Darbe teorinės nuostatos pateikiamos kartu su Lietuvos praktikos tyrimo rezultatais. Tai padeda įvertinti Lietuvos gyventojų ekstremalių situacijų valdymo srities subkultūrą ir numatyti ekstremalių situacijų komunikacijos tobulinimo kryptis.
ENAlthough communication plays a very important role in every organizational process, it is focal in emergency management. The lack of information, its inaccuracy or ill-timing may cause the spread of gossip, confusion or even panic. In such situations human lives and health can depend on the quality of emergency communication. The article aims to analyse the main theoretical aspects of emergency communication during the life cycle of emergency and evaluate how those work in practice in Lithuania. For this purpose the author has analyzed the scholarly works on emergency communication. Practice in Lithuania was investigated by a survey with a questionnaire for the public. The main questions needed to be explored were: how individuals perceive different kinds of risk; whether people are interested in information on emergency management; whether they participate in emergency prevention activities; what kind of activities would be the most effective to improve in the field of prevention and emergency management; in what institutions individuals trust and what sources of preventive and operational emergency information are the most reliable, competent and clear; how the public values the educational performance of emergency management system in Lithuania. The paper consists of four sections according to the main problems of emergency communication. In the first chapter features of emergency communication strategies are assessed.The second chapter is designed to present the importance of risk perception on the individual level. The third part examines the peculiarities of communication between the authorities, the public and the media when emergency warning and alarm is needed to be announced. The last section explains the problems of the flow of information and exchange between communication actors during emergencies. In all chapters theoretic considerations are presented along with the results of research in Lithuania. The findings make it possible to evaluate the emergency sub-culture in Lithuania on the individual level and to recommend the ways to improve emergency communication.
