Dėl Lietuvos laisvės paskolos grąžinimo JAV lietuviams

LTStraipsnyje nagrinėjama, kodėl XX a. 4–jo dešimtmečio pradžioje buvo būtina išsiaiškinti klausimą dėl Lietuvos laisvės paskolos (LLP), gautos 1919–1923 m. išeivijoje. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos vyriausybė, nors ir pareigingai mokėjusi paskolos procentus, matė, kad jų vertė yra smarkiai nusmukusi, ypač per 1929–1932 m. ekonominę krizę. Straipsnyje yra atskleidžiama, kaip Lietuvos valdžia mėgino LLP sieti su nauja vidaus paskola, bet paskutinę akimirką atsisakė to plano ir pratęsė LLP galiojimą iki 1945 m. Taip pat pabrėžiama, kad nesiryždama padidinti LLP palūkanų, Lietuvos valdžia neišvengė didesnės LLP bonų dalies išpirkimo 1935–1936 m. Išeivija, išgąsdinta ekonominės krizės, sudėtingos ekonominės ir politinės padėties Lietuvoje, stengėsi atsikratyti turimais bonais. 1935 m. JAV vyko masinis LLP bonų grąžinimas Lietuvos iždui. 1936–1939 m. bonų pardavimo valstybei tendencija JAV pradėjo mažėti. Tam įtakos turėjo sustiprėję Lietuvos ir JAV prekybiniai santykiai, gerėjantis Lietuvos įvaizdis išeivijoje, taip pat patriotinės nuotaikos. Lietuvos nepriklausomybės praradimas sustabdė galutinį LLP bonų išpirkimo procesą, numatytą 1945 m. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad Lietuvos laisvės paskola buvo ne tik naudinga, bet ir pelninga Lietuvos valstybei. JAV valdžiai devalvavus dolerį, Lietuva sutaupė mažiausiai 5 mln. litų. Dalis bonų nebuvo išpirkta – tie pinigai liko valstybei ir ji privalėjo skolą grąžinti atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Tačiau praėjus 50 metų praktiškai nebėra kam tą skolą grąžinti.

ENThe article, on the basis of archival documents and periodical press of that time, analyzes the reasons which forced the Lithuanian government at the beginning of the fourth decade of the 20th century to settle the issue of the sale of Lithuanian Freedom Bonds (LFBs) received from Lithuanian emigrants in 1919-1923. The Lithuanian government, regularly paying interest on the bonds (securities), realized that during the economic crisis of 1929-1932 their value decreased drastical/y (up to 25-30% of their nominal value). This decrease, unfortunately, diminished the prestige of the Lithuanian government among Lithuanian-Americans at the time when it assiduously tried to strengthen its authority among there. Persuaded by their representatives in the USA, the government authorized the bank of Lithuania to purchase the bonds to restore their value. However, to avoid expenses worth millions purchasing LFB in 1935, the Lithuanian government at first attempted to bind the bonds with the new domestic loan but in the end refused this idea and extended the validity of LFBs till 1945. The author emphasizes that the authorities, having failed to increase interest on LFBs, had to purchase the major part of bonds in 1935-1936. The research proved that Lithuanians-Americans were willing to sell out their bonds because of the economic crisis, the devaluation of the dollar as well as unstable economic and political situation in Lithuania. However, Lithuania's occupation terminated the final purchasing of bonds planned for 1945. Nevertheless, it should be stated that this loan was useful and profitable for Lithuania.