Savivaldybių kūrimosi antropologija

LTPirmas įspūdis paėmus į rankas Aistės Lazauskienės monografiją - tradicinis solidžia iki šiol didžiąja dalimi nepanaudotų šaltinių baze paremtas darbas. Juo labiau kad ir pati autorė pažymi, jog gausi šaltinių bazė esą nulėmė darbo aprašomąjį pobūdį (p. 11). Į tradicinį pobūdį tarsi nurodytų ir visiškai standartinis monografijos pavadinimas, kuriame naudojamas kliše seniai virtęs žodis "raida". Istorikai šiuo žodžiu jau pernelyg piktnaudžiauja. Įsigilinus į darbą tradiciškumo įspūdis išblanksta. Giliau pastudijavus knygą, atsiranda supratimas, kad tai - ne eilinis darbas lietuvių istoriografijoje. Ne tik dėl mažai tirtos temos pasirinkimo. Autorė siekia ne tiek suprasti lietuvišką vietos savivaldos formavimosi specifiką geriausios vietos savivaldos formavimosi patirties ar teorinio vietos savivaldos modelio atžvilgiu, kiek gilinasi į vietos savivaldos konkrečią kasdienybę, praktinio vietos savivaldos įgyvendinimo aplinkybes ir sunkumus. Tiesa, tą daugiausia nulėmė pasirinktas tyrimui laikotarpis, kuris buvo labai dinamiškas, bet kuriame stichiškumo daugiau nei tvarkos. Autorė visgi pasiryžo panirti į stichiją, įžiūrėti joje tam tikrų tendencijų, tam tikros ryškėjančios tvarkos kontūrus. Ir jai tas pavyko, nors užduotis tikrai nebuvo lengva. Apibendrinimai A. Lazauskienės darbe — nuosaikūs, orientuoti į jau istoriografijoje žinomų teiginių korekcijas, bet ne į drąsias generalizacijas. Galėtume sakyti, kad recenzuojamas darbas - savotiška išsami ir nuodugni Lietuvos savivaldybių gyvavimo 1918-1920 m. etnografija ar antropologija.

ENThe first impression one gets upon taking a look at Aistė Lazauskienė’s monograph is that of a traditional study, based by an extensive amount of sources, most of which have not been used until present, moreover that the author herself emphasizes that the abundant base of sources determined the descriptive character of the study (p. 11). The utterly conventional name of the monograph, utilizing the word “raida” (“development”), which has long became a cliché when being overused by historians, also hints at its traditional character. However upon getting deeper into the study the said impression of conventionalism is replaced by the understanding that the book is not an ordinary study in Lithuanian historiography and not only due to the choice of the rarely studied subject. The author does not attempt to comprehend the Lithuanian local governance shaping specifics in terms of the best practice or a theoretical model, but rather gets deeper into the specific everyday routine and the circumstances and difficulties of practical implementation of local governance. Truth be told, the aforementioned was mostly determined by the chosen time period of study, which was very dynamic and characterized with spontaneity rather than order. Nevertheless the author was determined to get deep into the said spontaneity and attempted to discover certain trends and emerging traits of order and succeeded although the task was not an easy one. Summarizations in A. Lazauskienė’s study are moderate, they present corrections of statements, already known in the historiography, rather than courageous generalizations. One could say that the reviewed study is a peculiar thorough and comprehensive ethnography or anthropology of Lithuania’s local governance institutions of the time period of 1918-1920.