Kova dėl lietuvių kalbos teisių Vilniaus religiniame gyvenime 1896-1901 m.

LTStraipsnyje detaliai rekonstruojamos 1895-1901 m. lietuvių inteligentų pastangos išgauti lietuviams autonomišką sakralinę erdvę, kuri galėtų tapti tautinio vietinių lietuvių sąmoningumo konstravimo erdve. Šią akciją įgyvendino keliolikos narių grupė, pasivadinusi "Dvylikos Vilniaus apaštalų draugija". Joje dominavo aukštą socialinį statusą turintys nuosaikieji liberalai, pirmenybę teikę legalioms lietuvių tautinės sąmonės formavimo formoms. Radikalieji liberalai ir socialdemokratai prisiderino prie daugumos strategijos. Ši grupė savo veiklos tikslu laikė Vilniaus lietuvių, turinčių žemą socialinį statusą, tautinio identiteto formavimą. Siekta, kad lietuvių kalba būtų įvesta į sakralinę sferą - Šv. Mikalojaus bažnyčią. Siekiant šio tikslo nuo 1896 m. išbandyta įvairi taktika - prašymai vyskupijos valdžiai, subtilus mėginimas gauti caro valdžios paramą, paramos ieškojimas Peterburgo dvasinėse sferose, galiausiai apeliacijos į Vatikaną rengimas. Vyskupas Stefanas Zvierovičius nenorėjo vykdyti lietuvių reikalavimų. Kita vertus, Vilniaus lenkų viešoji nuomonė ir dauguma miesto kunigijos buvo nusiteikusi prieš lietuvių pretenzijas, tad vyskupas bijojo galimų riaušių ir pasaulietinės valdžios įsikišimo. Jis siekė neutralizuoti lietuvių reikalavimus skirdamas kunigus lietuvius į Vilniaus bažnyčias. Konfliktas baigėsi 1901 m. lietuvių pergale, įsikišus Mogiliovo arkivyskupui. Konfliktas tarp Vilniaus lietuvių inteligentijos ir vyskupijos valdžios skatino lietuvių visuomenės antilenkiškas nuotaikas ir prisidėjo prie Vilniaus, kaip lietuvių tėvynės sostinės, vaizdinio įtvirtinimo.Reikšminiai žodžiai: Vilnius; Lietuvių-lenkų konfliktas; Vilniaus šv. Mykolo bažnyčia; Vyskupas S. Zwierowicz.

ENThe article provides a detailed reconstruction of the attempts of Lithuanian intellectuals to obtain an autonomous sacral area, which could become the space for construction of national consciousness of local Lithuanians in 1895-1901. The campaign was implemented by a group of more than ten members, which called themselves “Dvylikos Vilniaus Apaštalų Draugija”. The group was led by moderate liberals with a high social status, the priority was given to legal forms for shaping the national consciousness of Lithuanians. The radical liberals and social democrats adapted to the strategy, laid out by the majority. The aim of activities of the group was shaping the national identity of Vilnius Lithuanians with a low social status. Attempts were made to reach introduction of the Lithuanian language into the sacral area – St. Nicholas Church. In order to reach the said goal, starting from 1896 different tactics were tried – requests to the authorities of the bishopric, subtle attempts to get support from Tsarist authorities, seeking for support in the spiritual spheres of St. Petersburg and, finally, preparation of an appeal to Vatican. Bishop Stefanas Zvierovičius did not want to execute the Lithuanians’ requirements. On the other hand, the public opinion of Vilnius Poles and most city priests were against the Lithuanians’ claims, therefore the bishop was afraid of riots and intervention by the secular authorities. He attempted to neutralize the Lithuanians’ requirements by appointing Lithuanian priests to Vilnius churches. The conflict ended in 1901 with the Lithuanians’ victory, after the intervention by the archbishop of Mogylyov. The conflict encouraged anti-Polish attitude within the Lithuanian society and contributed to entrenchment of the image of Vilnius as the capital of the motherland of Lithuanians.