The Problem of polytext

LTStraipsnyje, kaip politeksto pavyzdys, aptariamas Antano Baranausko poemos „Anykščių šilelis“ leidimas, kurį 1882 m. Veimare parengė Hugo Weberis. Autoriaus sumanymu leidime pateikti du poemos transkripcijos variantai. Bendrinė lietuvių kalba radosi XX a. pradžioje; XIX a. viduryje egzistavo ne tik kelios tarmės, bet taip pat ir keli tarties variantai, keletas konkuruojančių lotyniškosios abėcėlės modifikacijų. Tokiomis aplinkybėmis Baranauskas 1860 m. sukūrė ir pradėjo naudoti vieningą ortografinę sistemą, paremtą fonetine įvairove. Ši inovacija rėmėsi lotyniškosios abėcėlės raidžių papildymu diakritiniais ženklais taip, jog kiekvienos tarmės atstovas galėtų perskaityti tekstą būtent jam priimtinu būdu. Naudojant šią sistemą yra išlaikoma unifikuota, standartinė rašyba, o teksto tarimas įvairuoja priklausomai nuo skaitytojo tarmės. Baranauskas domėjosi tarmių medžiagos rinkimu ir sukūrė dialektologinę klasifikaciją, kuri iki šiol naudojama lietuvių lingvistų. Jis išskyrė 11 lietuvių tarmių – pridėjus tuo metu besiformuojančią bendrinę kalbą iš viso gaunama 12 fonetinių variantų, kuriuos Baranauskas numatė savo sukurtoje ženklinimo sistemoje. Aptariamajame leidime pateiktos dvi šios sistemos versijos. Leksiniu ir sintaksiniu požiūriu jos yra identiškos. Kairiuosiuose knygos puslapiuose išspausdintas poemos variantas reprezentuoja rytų aukštaičių anykštėnų tarmę; jis yra artimiausias pirminiam poemos tekstui; galiausiai, tai yra viena iš 12 galimų fonetinių variantų transkripcija – kitaip tariant, fonetinio variantiškumo, užkoduoto dešiniuosiuose puslapiuose, aktualizacija.

ENThe paper, being an example of a polytext, discusses the issue of the poem “Anykščių šilelis” [The Forest of Anykščiai] by Antanas Baranauskas, which was prepared by Hugo Weber in Weimar in 1882. The author’s concept was to present two transcription versions of the poem in one issue. The standard Lithuanian language appeared in early 20th c.; in mid-19th c. there existed several dialects as well as several versions of pronunciation and several competing modifications of the Latin alphabet. In this context, in 1860, Baranauskas developed and started using a unified orthographical system based on phonetic diversity. This innovation was based on supplementing the letters of the Latin alphabet with diacritical marks so that representatives of all dialects could read the text in a way acceptable to them. This system preserves a unified, standard orthography, whereas the pronunciation of the text varies depending on the reader’s dialect. Baranauskas collected the material on dialects and created dialectological classification which is so far used by Lithuanian linguists. He distinguished 11 Lithuanian dialects; the addition of the standard language which started forming at that time gave a total of 12 phonetic variants which were envisaged by Baranauskas in the developed marking system. The issue under investigation presents two versions of this system. In terms of lexis and syntax they are identical. The variant printed on the left-side pages of the book represents the Eastern Aukštaitian Anykščiai dialect; it is closest to the initial text of the poem; finally, it is one of the transcriptions of 12 possible phonetic variants, in other words, the realisation of the phonetic variability encoded on the right-side pages.