The Ecocritical and the postmodern: re-visions in "Johnny Panic and the bible of dreams” by Sylvia Plath and the "The quagmire woman” by Jolita Skablauskaitė

LTStraipsnyje iš postmodernizmo ir ekokritikos perspektyvų analizuojamas amerikiečių rašytojos Sylvia Plath (1932-1963) kūrinys „Johnny Panic and the Bible of Dreams“ ir Jolitos Skablauskaitės „Liūnsargių moteris“. Šie kvazi-siurealistiniai pasakojimai, iš pirmo žvilgsnio aprašantys individualias psichines būsenas, išties atveria socialinius determinantus, lemiančius žmogaus ir aplinkos santykį. Abu kūriniai reprezentuoja postmodernaus pasakojimo ypatumus: sutrikimą, fragmentaciją, nestabilų balansavimą ties beprotybės riba. Pagrindinės kūrinių veikėjos moterys yra nuolat persekiojamos išorinių jėgų (vyriškojo autoriteto) užvaldymo baimės ir šis nerimas tampa pagrindine asmenybės krizės priežastimi. Straipsnyje brėžiamos jungtys tarp postmodernizmo ir ekokritikos. Analizėje didžiausias dėmesys kreipiamas į Plath ir Skablauskaitės kūrinius vienijančią ypatybę: abiems kūrėjoms artimą santykį su aplinka, lytiškumu, sociumu, kuris išreiškiamas atskleidžiant ir kritikuojant įvairius gamtos ir kultūros sąveikos aspektus atspindinčius įvaizdžius. Plath tekstas gali būti perskaitytas kaip pareiškimas, jog metafizinė gamta ir racionali kultūra neegzistuoja kaip holistinis vienis; kultūra yra užvaldžiusi gamtą ir nutraukusi visus saitus su prigimtiniu natūralumu. Skablauskaitės kūrinyje išryškėja lytiškumo nulemta erdvės pajauta, kurią įkūnija pagrindinės herojės saviidentifikacija su natūralia aplinka/liūnu ir neigiama miesto erdvės konotacija. Tekstas suteikia galimybę analizuoti sąsajas tarp natūralumo ir primityvumo bei socialinių santykių, estetinių ir moralinių verčių.

ENThe paper takes the postmodern and eco-critical perspectives to analyse the book “Johnny Panic and the Bible of Dreams” by American author Sylvia Plath (1932–1963) and “Liūnsargių moteris” [The Quagmire Woman] by Jolita Skablauskaitė. These quasi-surreal narratives though seem to be focused on the representation of individual psychic states, foreground social determinants that affect the relationship between humans and the environment. Both stories exhibit features associated with a postmodern narrative: disorder, fragmentation, insecure bordering on insanity. The female protagonists exhibit fear of being controlled by outside powers (male authority), and this anxiety causes a major identity crisis. The paper draws the links between postmodernism and eco-criticism. The analysis focuses on the feature common to the works of Plath and Skablauskaitė: their close relation to the environment, gender and the social environment by exposing and criticizing tropes that reflect the multifarious aspects of interaction between nature and culture. Plath’s story may be read as a proclamation that a metaphysical nature and rationalistic culture do not exist as a holistic unity; culture has overwhelmed nature and disrupted links with the natural. Skablauskaitė’s story emphasises the gendered perception of space that can be gleaned from the protagonist’s self-identification with the natural/the quagmire and the negative connotations associated with the city. The story provides a locus for investigating the link between the natural/primitive and the social relations as well as aesthetic and moral matters.