Recent examples of the historical novel by Umberto Eco and Antanas Sileika

LTStraipsnyje nagrinėjami du 2004 metais išleisti istoriniai romanai - italų rašytojo Umberto Eco "Mistinė Karalienės Loanos liepsna" ir lietuvių-kanadų rašytojo Antano Šileikos "Moteris bronzos apdaru". Siekiama išplėtoti "post-postmodernaus istorinio romano" sampratą, kuri turi sąlyčių tiek su tradiciniu, tiek su postmodernistiniu istoriniu romanu, tačiau tuo pačiu ir reikšmingai nuo jų skiriasi. Nors šių dviejų romanų perskaitymas byloja, kad užtikrintai kalbėti apie post-postmodernizmą, kaip literatūros srovę, dar anksti, tačiau galima pabandyti išskirti būdingus šio naujo tipo istorinio romano bruožus. Analizuojami kūriniai skiriasi, tačiau juos vienija tai, ką galima būtų pavadinti giminyste. Pirmiausia, naujasis istorinis romanas nebeeksploatuoja tautinių mitų ir nebegarbina nacionalinių didvyrių, kaip 19 a. romane, bet, tuo pat metu, praeitis nėra postmodernistiškai parodijuojama. Naujasis istorinis romanas į pirmą planą iškelia neoficialiąją atmintį ir populiariąją kultūrą plačiąja prasme. Dar daugiau – skirtingai nei tradicinis istorinis romanas, kuriame herojus yra bejėgis prieš didingus politinius įvykius ir jų režisierius, ir priešingai nei postmodernusis istorinis romanas, kuris vaizduoja praeities idealus remdamasis parodijos ir ironijos principu, naujojo post-postmodernaus istorinio romano pagrindinis veikėjas atranda alternatyvų vertybių rinkinį populiariojoje kultūroje. Šiame revizuojančiame istorijos pobūdyje reikšminga tampa paties autoriaus asmeninė patirtis. Taip naujasis istorinis romanas apjungia naują istorijos versiją ir autobiografiją, o tuo pačiu ir tautinę bei asmeninę patirtis.

ENThe article analyses two historical novels released in the year 2004 - "The Mysterious Flame of Queen Loana" by the Italian writer Umberto Eco and "Woman in bronze dress" by the Lithuanian-Canadian writer Antanas Šileika. The aim is to develop the concept of "post-postmodern historic novel", which has contacts with both traditional and the postmodern historic novel, but at the same time, is significantly different from them. Although the perusal of these two novels suggests that it is still early to speak safely about the post-postmodernism as a literary current, but you can try to identify the characteristic features of this new type of historic novel. The works being analysed are different, but they are united by what can be called kinship. First, the new historic novel does not exploit national myths and does not worship national heroes any more, like in the novel of 19th century, but at the same time, the past is not parodied post-modernistically. In the foreground, the new historic novel brings an unofficial memory and popular culture in the broad sense. What's more - unlike the traditional historic novel, where the hero is helpless against the great political events and their directors, and contrary to the postmodern historic novel, which depicts the past ideals based on the principle of parodies and irony, the main character of new post-postmodern historic novel finds an alternative set of values in popular culture. In this revising nature of history, the personal experience of the author himself becomes significant. So, a new historic novel combines a new version of history and autobiography, and both the national and personal experience herewith.