Sovietinės lietuvių istoriografijos raidos lūžio paieškos: 1956 metai (?)

LT"Atšilimo" procesus Lietuvos istorikai pasitiko smarkiai "nukraujavę" - beveik visi LKP CK ir jos įgaliotiniui istorijos moksle Juozui Žiugždai atvirai oponavę mokslininkai buvo išstumti į oficialiojo diskurso nuošalę. Esminių permainų istorijos tyrimų baruose galimybės iliuziją sukūrė pati komunistų partija, 1956 m. inspiravusi keletą sovietinės lietuvių inteligentijos pasitarimų, kuriuose buvo svarstytas Istorijos instituto tuomet rengtas Lietuvos TSR istorijos trumpasis kursas. LKP vadovybei rūpėjo suvokti, kiek daugiausia Žiugždos pastangomis iki tol įsigalėjęs istorijos diskursas atitinka naująją politinę konjunktūrą. Antra vertus, baugino galimybė būti "Centro" apkaltintiems ideologinio ir politinio pobūdžio "klaidomis". Straipsnyje daroma prielaida, kad dalis istorikų ir kitų humanitarinių mokslų atstovų nepermanė tikrųjų taktinio pobūdžio LKP CK ketinimų, todėl 1956 m. gruodį MA Visuotinėje sesijoje pamėgino inspiruoti diskusiją dėl Istorijos institute susiklosčiusios situacijos ir siūlyti keisti Instituto direktorių. LKP CK vienareikšmiai parėmė Juozą Žiugždą, o jam atvirai oponuoti bandžiusius mokslininkus apkaltino "buržuaziniu nacionalizmu". Šitaip buvusi sužlugdyta radikalių permainų istorijos moksle galimybė. 1956 m. įvykių analizė verčia naujai svarstyti lūžio sovietinėje lietuvių istoriografijoje klausimą. 1956 metai lietuvių sovietinės istoriografijos raidoje yra ne radikalių permainų pradžia, o etapas, kuriame tiesiog išsiaiškinta ir fiksuota faktinė padėtis. Bet politinė sistema kito, tad ir istorikams palaipsniui buvo suteikta daugiau "manevro laisvės".

ENThe XX Congress of the Soviet Union Communist Party which took place in February 1956 became symbol of radical reforms in the Soviet Union. Liberation processes started in political and social life, in culture, in science and art. New changes rapidly reached allied soviet republics where "thaw" also began. […] The illusion of possible changes in history research in 1956 was created by Lithuanian Communist Party (LCP) itself which organized several meetings with Lithuanian intellectuals discussing the short history of Soviet Lithuania prepared by the History Institute. […] The intents of Central Committee of LCP were misunderstood by some humanitarians who, during the general session of Science Academy in February 1956, tried to provoke the discussion on the current situation in History Institute and to propose new director of the Institute. Elite of LCP ruined the possibility of radical changed by supporting Žiugžda and his scientific opponents were accused with "bourgeois nationalism". For this reasons the year 1956 in Lithuanian soviet historiography did not become the beginning of radical changes but rather the period of status quo. With the changes of soviet system this status quo also altered gradually giving for historians more "freedom of manoeuvre". However we could not speak about quick and essential "thaw" in the soviet Lithuanian historiography after 1956.