Kas netilpo tarp politikos ir diplomatijos?

LTRecenzijoje analizuojama A. Kasparavičiaus monografija "Tarp politikos ir diplomatijos: Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika" (Vilnius, 2008). Nekyla abejonių dėl darbo istoriografinės vertės. A. Kasperavičius turėjo galimybę pasitelkti platų šaltinių spektrą, kuriame išsiskiria du archyvinių dokumentų kompleksai: Lietuvos užsienio reikalų ministerijos ir Lietuvos pasiuntinybės prie Šventojo Sosto archyvas Romoje fondai. A. Kasparavičiui pavyko išvengti sauso mokslinio stiliaus ir perteikti savo mintis gyvu pasakojimu. Didžiulė patirtis, sukaupta nuosekliai tyrinėjant XX a. pirmosios pusės Lietuvos užsienio politikos problematiką, leido monografijos autoriui įkomponuoti Lietuvos ir Šventojo Sosto santykių istoriją į plačią tarptautinių santykių panoramą. Toks tyrimo objekto kontekstualizavimas būtų vertintinas kaip šios knygos pranašumas, jeigu ne gana dažnai tekste pasitaikantys pernelyg ilgi ekskursai į tarptautinės politikos peripetijų, kartais neturinčių jokio ryšio su Lietuvos ir Šventojo Sosto santykiais, narpliojimą. Recenzijos autorius kritikuoja aiškiai jaučiamą "provatikanišką" požiūrį į analizuojamus įvykius, atkreipia dėmesį į neišnaudotas galimybes monografijoje panaudoti Slaptojo Vatikano archyvo dokumentus (Vatikano nuncijaus Lietuvoje, Vatikano valstybės sekretoriato Ypatingųjų Bažnyčios reikalų kongregacijos fondus), kai kuriuos tiesiogiai su tema susijusius istorikų tyrimus ir publikuotus šaltinius. Vatikano ir Lietuvos santykius A. Kasperavičius tyrinėja tik per tarpvalstybinių santykių prizmę, neišvengė terminijos klaidų, chronologinių spragų.

ENThe review analyzes A. Kasparavičius’s monograph “Tarp Politikos ir Diplomatijos: Šventasis Sostas ir Lietuvos Respublika” (Vilnius, 2008). The historiographic value of the study is undisputed. A. Kasperavičius had an opportunity to use a broad spectrum of sources, among which two sets of archive documents stand out: the funds of the archives of Ministry of Foreign Affairs of Lithuania and the Lithuanian Embassy under the Holy See in Rome. A. Kasparavičius managed to avoid the arid scientific style and present his thoughts as a vivid account. The enormous experience, accumulated when coherently examining the problems of foreign policy of Lithuania of the first half of the 20th century gave the author the possibility to include the history of the relations between Lithuania and the Holy See into a broad view of international relations. Such contextualization of the subject of the study should be viewed as an advantage of the book, however, there are quite long excurses into tangling of the peripeteia of the international politics, which sometimes have no relation with the relations between Lithuania and the Holy See, which are quite frequent in the text. The author of the review criticizes the obvious “pro-Vatican” view of the analyzed events and draws the attention to the unused possibilities to use the documents of the secret archives of the Vatican (the funds of the Vatican’s Nuncio in Lithuania and the Congregation of the Special Church Affairs of the State Secretariat of the Vatican), certain historic studies and published sources, directly related to the subject in the monograph. A. Kasperavičius examined the relations between the Vatican and Lithuania only in terms of international relations, has made terminology and chronological errors.