Ironija kaip šiuolaikinės dailės strategija: religinė ironija šiuolaikinėje Lietuvos dailėje

LTStraipsnyje siekiama atkreipti dėmesį į ironijos svarbą šiuolaikiniame mene, aptarti jos apraiškas Lietuvos dailėje, santykį su vyravusia metafizine mąstymo tradicija ir religija kaip jos raiška bei jų suformuotomis nuostatomis. Meno kūrinys čia traktuojamas kaip neatskiriama kultūros dalis, jos suformuota ir ją formuojanti. Šiuolaikinėje Lietuvos dailėje konvencionalūs meniniai vaizdiniai, tradicinės mąstymo normos nėra atmetamos kaip atgyvenusios ar netinkamos, bet kritikuojamos pasitelkiant ironiją - kultūrinių procesų detradicionalizacijos katalizatorių. Ironija dažniausiai kuriama supriešinant tradicinį vaizdinį su neįprastu jo atlikimu, pasitelkiant neįprastas medžiagas, formas ar spalvas, priešpriešinant tradicinį vaizdą ir naują kontekstą. Gali būti perkuriami tradiciniai religiniai įvaizdžiai ar simboliai: pasitelkiama vizualinė konvencija arba reprodukuojami jau egzistuojantys, plačiai žinomi ir naudojami objektai, tačiau netradiciškas jų atlikimas lemia galutinio rezultato ironiškumą. Ironija šiuolaikinėje dailėje iškyla kaip tradicinės ideologijos, grįstos metafizika ir transcendentiniu pasaulio vaizdiniu, kritika. Tačiau ji nepasiūlo jokios alternatyvos - ironiška taktika tik kritikuoja ir netgi griauna, ardo, nepateikdama pozityvių ir konstruktyvių variantų, nes dažna nuostata, kad tai apskritai nėra įmanoma. Tačiau Lietuvos dailėje galima aptikti ir tolesnių žingsnių, kurie kvestionuoja ne tik tradicinę metafiziką ir jos nuostatas, bet ir visą modernybės įdirbį, ironija juose atsiranda beveik kaip šalutinis efektas, sunkiai apčiuopiamas ir be galo subtilus.

ENThe main stress of this article lies in the specific of the contemporary art and the concrete function of irony in it. The most attention is given to the irony which criticized the conventional religious images and religion - the traditional metaphysic system of thought turned into a dominant ideology. These images appeared in the Lithuanian art at the end of the XX c. and the beginning of the XXI c. Irony became apparent as a common attitude towards many things: social structure, political system, dominant public values, traditional worldviews, 'common sense' - everything that became the stereotypes one doesn't even think about. The analysis is aimed at works of E. Rakauskaitė, D. Liškevičius, D. Narkevičius and D. Mikšys, which employ the ironical interpretation of the conventional means of representation, normative phenomenon or common stereotypes. Being formed as a part of the metaphysical Western tradition they express the main point of it, therefore the previously dominant religious dogmas and the transcendental world model are questioned together, as religion often appears to be the ideological structure of the latter.