Kritinės ekspresionizmo refleksijos: "romantinės jausenos" kultūra ir lingvistiniai ready-made'ai
LTPastangos įterpti ekspresionistines praktikas į platesnį kontekstą suformavo gyvybingą kultūrologinę ekspresionizmo tyrimų tradiciją, iš esmės plėtojančią W. Worringerio stiliaus teoriją. Tačiau, atverdama kai kurias istorines ekspresionizmo prielaidas, kartu ji apriboja jo reikšmių lauką, projektuojamą tik kultūrinių formacijų erdvėje. Marksistinė kritika ekspresionizmo refleksijas papildo naujomis dimensijomis ir grąžina menines praktikas į socialinių ryšių bei ideologijų veikimo erdvę. Individualūs menininkų pasirinkimai, mokyklų ir krypčių formavimasis, stilistinės dominantės yra veikiamos socialinių politinių diskursų ir pačios juose veikia kaip simbolinės reikšmių sistemos. XX a. lietuvių dailės istorijos diskurse su ekspresionistine kūryba susijusios teorijos svarstytos ne tik kaip vakarietišką meninį reiškinį apipavidalinanti informacija, bet ir kaip vietiniams meniniams procesams reikšmingos idėjos. Lietuvių dailėtyroje, tiriančioje XX a. II pusės tapybą, ekspresionizmo sąvoka ir jai etimologiškai giminingi terminai ilgainiui įgavo instrumentinę paskirtį ir prigijo stilistinėje 7-9 deš. tapybos darbų analizėje. Sovietinių metų dailės kritikos kalboje ekspresionizmo sąvoka virto platų semantinį lauką turinčia kategorija, žyminčia estetines vertes ir kultūrinio tapatumo bei socialinės laikysenos tipus. Straipsnio autorė siekia, jog kritinių ekspresionizmo refleksijų apžvalga taptų ne dar kelių meninės krypties ideologiją aptarnaujančių teorijų pristatymu, o atvertų naujas ekspresionistinės dailės kontekstualizavimo apibrėžtame laike ir erdvėje galimybes.
ENThe concept of expressionism is a category of broad semantic field in Lithuanian art studies. It denominates aesthetic values, as well as the type of cultural identity and social attitude in analyzing the art of the Soviet period. This article presents theories reflecting expressionism in art, framed in Western theoretical discourse. One of the most important and still vital analytical traditions is based on the notion of expressionism as a phenomenon pertaining to the influence of romantic culture, when the mode of romantic feeling is considered as the basic principle orienting the organization of expressionistic poetics. The representatives of Marxist aesthetics reflect on the social efficiency of expressionism as artistic practice and its relation to ideology; while contemporary theorists, influenced by structural linguistics and poststructural ism, underscore the meaning of expressionism as a specific language in representing certain ideologies. Current theories open up new possibilities to contextualize the expressionistic discourse and to analyze its meanings.
