Meno kūrinys - sociologinės analizės objektas objektas P. Bourdieu meno sociologijoje

LTŠio straipsnio tikslas - atskleisti XX a. pabaigos prancūzų meno sociologo Pierre'o Bourdieu teorinius ir metodologinius meno kūrinių mokslo principus bei pagrindines analizės strategijas. Pirmiausia aptariamos pagrindinės pokariu vyravusios prancūzų meno sociologijos koncepcijos ir atskleidžiamas P. Bourdieu pažiūrų ir analizės strategijų originalumas bei jų reikšmė dabartinei menotyrai. Pagrindinis P. Bourdieu metodologinis principas siejamas su vidinės ir išorinės analizės dermės paieška. Pasak jo, būtina atsiriboti ne tik nuo tradicinės meno istorijos, bet ir nuo socialinės meno istorijos, kurioje tik išoriškai nutraukiami ryšiai su tradicinėmis objekto konstrukcijomis. P. Bourdieu genetinė struktūrinė analizė sujungė kūrinių mokslą ir meno reiškinių socialinę istoriją. Jo požiūriu, suprasti - tai paaiškinti, kodėl kūrinys yra toks, koks jis yra. Sociologas atmetė kontekstines - išorines interpretacijas, kurios nepritaikomos sąlygiškai autonomiško meninio lauko tyrinėjimuose. Kita vertus, sociologui svetimas ir formalus, struktūrinis "skaitymas". Jo teigimu, tikroji autoriaus ir kūrinio genetinė analizė - tai kūrinio formos ir tematikos ypatybių, jo autoriaus habitus - t.y. jo dispozicijų socialinės genezės analizė. P. Bourdieu palaipsniui įtvirtino kokybiškai naujus meninio lauko sociologijos teorinius ir metodologinius principus. Šių pagrindinių paradigminių jo meno sociologijos analizės strategijų rekonstrukcija atskleidė poreikį atnaujinti bendruosius struktūralizmo metodologinius principus, kad juos būtų galima pritaikyti sociologiniams meno tyrinėjimams.

ENThe article deals with theoretical and methodological principles of the analysis of art in the theory of the most influential French sociologist, Pierre Bourdieu. The most important obstacle in the science of works of art is the opposition between internal and external analysis. Bourdieu avoids this opposition and analyses the processes of art production, mediation and reception. An analysis of works of art presupposes three operations, which are linked as three levels of social reality. Firstly, the analysis of the position of the artistic field within the field of power, and its evolution in time. Second, a historian has to analyse the internal structure of the artistic field, a universe obeying its own laws of functioning and transformation, a structure of objective relations between positions occupied by individuals and groups. And finally, an analysis involves the genesis of habitus of the occupants of these positions.