Keturių pirmųjų Aristotelio kategorijų interpretavimas scholastinėje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusėje

LTStraipsnyje yra analizuojamas keturių pirmųjų Aristotelio kategorijų interpretavimas scholastinėje logikoje XVI a. antrojoje pusėje Vilniaus universiteto dėstytojų Martino Smigleckio bei Jokūbo Ortizo darbuose ir Vilniaus jėzuitų kolegijos moksleivių filosofinių disputų tezėse, kurios buvo parengtos vadovaujant jų profesoriams Džonui Hėjui bei Petrui Vianai. Šioje interpretacijoje buvo remtasi Stagyriečio definicijomis ir distinkcijomis kartais nuo jų šiek tiek nukrypstant, jas papildant bei koreguojant. Turinčių atsitiktinės būties statusą likusių kategorijų subjektas yra savarankiškai egzistuojanti substancija. Smigleckis, Viana bei Ortizas scholastiniame dispute pasirinko Fonsekos ir Soncinos, kurie buvo antrosios scholastikos autoritetai, teoriją, kiekybės esmę tapatinančią su šios kategorijos tįsumu. Santykio kategorijos analizėje buvo išlaikytas klasikinis scholastinis požiūris. Santykio realumas yra nulemtas subjekto, pagrindo bei termino, kurie yra jo esminiai komponentai, realumas ir realus skirtumas tarp subjekto bei termino. Interpretuodami kokybės predikamentą, Smigleckis, Viana bei Ortizas irgi nenukrypo nuo scholastinės tradicijos teigiant, jog vidujai determinuojanti substanciją paskutinė akcidentinė kategorija yra kokybė, nors interpretuojant kiekybę, ji buvo įvardinta kaip vienintelis akcidentas.

ENThe interpretation of the first four predicaments of Aristotle's scholastic logic in Lithuania in the second half of the sixteenth century based itself on Aristotelian definitions and distinctions, offering some small corrections, additions and even deviations. The representatives of the above-mentioned logic, Marcin Šmiglecki, Pedro Viana and Diego Ortiz, traditionally interpreted the position of substance in a predicamental series. That is, self-existent substance was regarded as a necessary subject for all the other predicaments, bearing the status of accidental being. Meanwhile, an analysis of the essence of relation involved the above-mentioned authors in a significant scholastic dispute. In this controversy our scholiasts followed the position of P. Fonseca and P. Soncinus, identifying the essence of quantity with its extension. The interpretation of relation by the above-mentioned scholiasts stuck to a classical scholastic view. That is, it was affirmed that that relation might be both a real entity and a pure creation of the human intellect. The reality of relation was also traditionally reduced to the reality of components of such a relation and the real distinction between a relation's subject and term. Finally, the analysis of quality made by our scholiasts has also not deviated from scholastic tradition. Within its frameworks quality was regarded as the last accidental category, determining and denominating substance intrinsically.