Respublikos prezidento įgaliojimai užsienio politikoje: Konstitucija ir konstitucinė tikrovė
LTDažnai pasakomas toks teiginys: Prezidento institucija Lietuvoje iš esmės yra labiau reprezentacinė negu galinti daryti realią įtaką ūkiniams ir ekonominiams procesams šalyje, nepaisant to, kokia yra iš tikrųjų šalies vadovo pozicija. Su šiuo teiginiu reikėtų sutikti, atsižvelgiant į galiojančios LR Konstitucijos kūrimo istoriją. Dabartinį LR prezidento institucijos konstitucinį statusą nulėmė 1992 m. Atkuriamajame Seime konfrontavusių kairiųjų ir dešiniųjų jėgų kompromisas, tačiau šiame kompromise persvėrė ”silpno" prezidento norėjusios tuometinės kairiosios daugumos Atkuriamajame Seime pozicija. Iki šiol nebuvo lemta išsipildyti lūkesčiams, jog Prezidento institucija į valstybės ir visuomenės gyvenimą įneš esminių permainų, padarys didelę pažangą. Prezidento iniciatyvą, jo veržlumą slopina reikiamų įgaliojimų nebuvimas, jų ribotumas ir netobulumas. Straipsnyje apžvelgiami valstybės organų vykdomos užsienio politikos teoriniai aspektai, valstybės valdžios įgyvendinimo užsienio politikoje specifika. Nagrinėjami Respublikos prezidento įgaliojimai spręsti pagrindinius užsienio politikos klausimus, tokių įgaliojimų apribojimai, įgaliojimai pasirašyti tarptautines sutartis ir teikti jas Seimui ratifikuoti, Respublikos Prezidento įgaliojimai valstybės diplomatinių santykių atžvilgiu bei Respublikos Prezidento santykis su vyriausybe sprendžiant ir vykdant valstybės užsienio politiką.
ENThe following statement is quite frequent: the institution of the president in Lithuania is, in essence, more representative than able to have real influence on the economic processes in the country, despite the actual position of the head of the state. The said statement should be consented to, referring to the history of development of the valid Constitution of the Republic of Lithuania. The present-day constitutional status of the institution of the president of the Republic of Lithuania was determined by the compromise between the left and right forces, which confronted each other in the Parliament in 1992 however the position of the left majority in the Parliament, which wished for a “weak” president prevailed. The expectations that the institution of the President would introduce essential changes into the life of the state and the society, which would result in significant advancements, never came true. The president’s initiatives are suppressed by the absence, restrictions or imperfections of the necessary authorizations. The article provides an overview of the theoretical aspects of the foreign policy, executed by the state organs and the specifics of implementation of the state power in foreign policies and examines the authorizations of the president of the Republic to resolve the main foreign policy issues, restrictions of the said authorizations, the authorizations to undersign international treaties and provide them to the Parliament for ratification, authorizations in regard to the diplomatic relations of the state and the relations between the president of the Republic and the government when resolving and implementing the foreign policies of the state.
