Juozapas Stakauskas - XIX a. Lietuvos kultūros istorikas

LTStraipsnyje analizuojami istoriko kunigo J. Stakausko 1937-1940 m. publikuoti darbai apie Žemaičių, Seinų ir Vilniaus katalikų teologijos seminarijas, Žemaičių vyskupus Motiejų Valančių ir Mečislovą Leonardą Paliulionį. Siekiama parodyti darbų visumą, atskleisti jų parašymo aplinkybes ir įnašą į ano meto Lietuvos kultūros istoriografiją. Darbai analizuojami tarpukario istorikų polemikos kontekste. Nagrinėjant visus J.Stakausko straipsnius apie seminarijas matyti esminis jų objekto ir šaltinių skirtumas. Rašydamas apie "Lietuvių kalbos kelią į Žemaičių seminariją", autorius žiūrėjo beveik vien išorinių, oficialiųjų sąlygų lietuvių kalbai tarpti ir rėmėsi dvasinės ir rusų administracijos dokumentais, o kituose straipsniuose į Žemaičių, Seinų ir Vilniaus seminarijas jau žvelgė subjekto - klierikų tautinės elgsenos aspektu ir naudojosi pačių buvusių alumnų atsiminimais. Tad vienas iš J.Stakausko nuopelnų, kad šiuos atsiminimus jis dar spėjo užrašyti ir atitinkamai panaudoti mokslo reikalams. Rašydamas apie seminarijas, J.Stakauskas visad kreipė dėmesį ir į vyskupų, kaip jų globėjų, tautinę orientaciją. Tarpukariu J.Stakauskas buvo vienintelis tokio plataus masto Žemaičių, Vilniaus ir Seinų vyskupijų seminarijų tyrinėtojas. Rašydamas savo darbus jis atliko dvigubą vienodai svarbų darbą - moksliniu požiūriu užpildė atitinkamą istorijos spragą ir, suvokdamas nepaprastą patikimų šaltinių trūkumą, juos publikavo iš archyvų ir rūpinosi užrašyti amžininkų atsiminimus.

ENIn 1937-1940 Stakauskas published in the journals "Tiesos kelias" (The Road of the Truth) and "Židinys" (The Hearth) comprehensive articles on the history of Lithuanian culture - about the Catholic theological seminaries of the Samogitian, Seinai, and Vilnius dioceses and about Bishops of Samogitia Motiejus Valančius and Mečislovas Leonardas Paliulionis. The main purpose of these articles was to relate these bishops with regard to the fact that the Polish language at that time was considered more fashionable. In 1845-1870 the Lithuanian language was introduced into the Samogitian Seminary in the courses for preparing sermons. After 1905 it was allowed to be used in the seminaries of Seinai and Vilnius. The national consciousness of Lithuanian seminarians became stronger in 1870-1889 when secret societies were established. At the beginning of the 20th century the use of the Lithuanian language gradually grew stronger and became the language of communication among seminarians. Stakauskas had a heated dispute with the renowned bibliognost and bibliographer Prof. Vaclovas Biržiška on the role of Valančius in the national awakening process. The views of both of them on Lithuanian-Polish relations, however, were based on a too short perspective and they failed to take into consideration sufficiently the cultural traditions of the Lithuanian nobility, especially prior to the uprising of 1863. A wide range of sources is a characteristic feature of Stakauskas' research work. He used numerous documents from the Lithuanian State and the Kaunas Archdiocese Curia Archives as well as verbal evidence provided by the students of these seminaries.[…].