Rusijos ir Apaštalų Sosto santykių pokyčiai XIX a. paskutiniaisiais dešimtmečiais

LTStraipsnyje analizuojami Rusijos ir Apaštalų Sosto santykiai 19 a. paskutiniaisiais dešimtmečiais atsižvelgiant į visos Europos politinės situacijos kontekstą. Taip pat aptariama, kaip tie santykiai palietė ir/ar pakeitė Katalikų Bažnyčios būklę katalikiškose Vilniaus ir Žemaičių (Telšių) vyskupijose, esančiose istorinės Lietuvos teritorijoje. Konstatuojama, kad represijos prieš Katalikų Bažnyčią po 1863 m. sukilimo buvo viena iš priežasčių, dėl kurių 1866 m. popiežius Pijus IX nutraukė santykius su Rusija. Apaštalų Sosto ir Rusijos santykių poslinkiai sietini su Leono XIII pontifikatu, prasidėjusiu 1878 m. Keitėsi ir užsienio politika. Naujasis popiežius buvo linkęs atkurti diplomatinius santykius ir su nekatalikiškomis valstybėmis, užsitikrinti įtaką Katalikų Bažnyčiai tose šalyse. Leonas XIII, siekdamas atkurti ir išplėsti Bažnyčios įtaką, linko į kompromisus. 1882 m. gruodžio 24 d. Vatikane Rusijos kancleris Nikolajus Girsas pasirašė dvišalį susitarimą: Vatikanas pripažino administracinius pokyčius Varšuvos ir Mogiliovo metropolijose ir perėmė valdžios panaikintų vyskupijų administravimą. Susitarta ir dėl naujų vyskupų Lenkijos Karalystėje ir imperijoje skyrimo. Reglamentuota vyskupo valdžia katalikų dvasinėms seminarijoms. Paskutinįjį 19 a. d-metį Rusijos ir Apaštalų Sosto santykiai kokybiškai nepakito. Rusijos valdžia laikėsi nuostatos, kad Katalikų Bažnyčios klausimai yra labiau valstybės vidaus politikos reikalas. Formaliai santykiai buvo atkurti ir funkcionavo aukščiausiu politikos lygmeniu. Vatikanas siekė ir turėjo tam tikrą įtaką Katalikų Bažnyčiai Rusijoje. Tačiau reali Katalikų Bažnyčios būklė ir veikimas konkrečiose vyskupijose priklausė nuo Rusijos centrinės valdžios politikos ir vietos valdininkų interpretacijų.Reikšminiai žodžiai: Katalikų bažnyčia; Vilniaus vyskupija; Žemaičių vyskupija; Apaštalų Sostas; Carinės Rusijos ir Apaštalų Sosto santykiai; Catholic Church; Vilnius Diocese; Samagitia Diocese; Holy See; Relations between the Czarist Russia and the Holy See.

ENThe article analyzes the relations between Russia and the Holy See in the last decades of the 19th century in the context of the political situation in Europe and discusses the ways the relations affected and changed the position of the Catholic Church in the Catholic bishoprics of Vilnius and Samogitia (Telšiai). The repressions against the Catholic Church after the uprising of 1863 were one of the reasons, due to which in 1866 Pope IX severed the relations with Russia. The changes in the relations should be related with the pontificate of Leo XIII, which commenced in 1878. The foreign policy also changed. The new pope was inclined to restore the diplomatic relations with non-Catholic states and ensure the Church’s influence there. Leo XIII, when attempting to restore and expand the influence of the Church, was inclined towards compromise. On 24 December, 1882, Nikolai Girs, the Chancellor of Russia undersigned a bipartite agreement in Vatican, by which Vatican recognized the administrative changes in the metropolis of Warsaw and Mogilev and took over the administration of the bishoprics, abolished by the authorities. The appointment of new bishops in the Kingdom of Poland and the Empire was also agreed upon. The power of the bishop in Catholic seminaries was regulated. In the last decade of the 19th century no quality changes occurred in the relations between Russia and the Holy See.The Russian authorities stuck to the position that the issues of the Catholic Church are those of the internal politics of the state. The official relations were restored and functioned on the higher political level. Vatican strived for and had a certain influence on the Catholic Church in Russia. However the real situation of the Catholic Church and its functioning in specific bishoprics depended on the politics of the central powers of Russia and their interpretation by local authorities.