Antano Baranausko "lenkomanija" lietuvių judėjimo lyderių akyse

LTStraipsnyje analizuojami poeto Seinų vyskupo Antano Baranausko įvaizdžiai, kurie klostėsi ir klostosi lietuvių ir lenkų istoriografijoje, populiaresnėje lektūroje ir komercinėje spaudoje. Mėginama parodyti, kiek tie įvaizdžiai sutampa su istorine realybe ir kiek su ja prasilenkia. Chrestomatinių poeto kūrinių formuojamoje kultūrinėje lietuvių atmintyje ir istorinėje sąmonėje susiformavo gana vienpusiškas kone nacionalinio šventojo, senatvėje nukrypusio į nemalonią nacionaliniams lietuvių jausmams polonofiliją paveikslas. Negalima sakyti, kad vyskupas gyvenimo pabaigoje būtų pasidaręs koks sąmoningas lenkintojas, tačiau kone prieš savo valią tapusiam lietuvių judėjimo įkvėpimo šaltiniu jam jau nebebuvo galima tikėtis to judėjimo nenuvilti. Jei A.Baranauskas nebūtų sukūręs savo garsiųjų eilių, jo, kaip Kauno seminarijos profesoriaus ar Seinų vyskupo, polonofilija net nebūtų išsiskyrusi iš ano meto pasaulėžiūros dominančių. Jo pažiūros būtų suvoktos kaip visiškai normalus XIX-XX a. sandūros laikotarpio reiškinys. XX a. pradžios lenkų visuomenei vyskupas A. Baranauskas buvo neabejotinas autoritetas. Tačiau pirmųjų XX a. dešimtmečių įvykiai ne tik kad nepadarė pomirtinio A.Baranausko likimo lenkų kultūros svarbesniu faktu, bet atvirkščiai: tas vyskupo įvaizdis blėso ir, ko gero, galutinai išnyko iš lenkų visuomenės kognityviosios atminties kartu su pačia Seinų vyskupija, su demarkacinėmis linijomis ir kruvinais kariniais konfliktais. Jei lietuvių istorinėje sąmonėje A.Baranausko simbolinis kapitalas augo, užmirštant jo kaltes tautiniam sąjūdžiui, tai lenkų - atvirkščiai, buvęs lenkų tikėjimo dvasininkas tapo svetimas.

ENIn this work, the author tries to discuss how in our historical conscience the image of Bishop of Seinai Antanas Baranauskas as a polonomaniac and renegade of the Lithuanian revival was formed and functioned. There is an attempt to show (in a fragmentary manner) to what extent this image agrees and disagrees with historical reality. The author presents his own interpretations of the reasons why these adequacies and inadequacies occurred. He presents several propositions in which the characteristics of historiographic reality and hypothetical fragility intermingle, but which can be very productive reinterpretations of Baranauskas and the world he lived in. They are reinterpretations, which according to V.Kavolis we should undertake without fear and pathos.