Marijos Pečkauskaitės gimimo 125-ąsias metines minint
LTStraipsnyje aptariami du galimi požiūriai į žymiąją XIX–XX a. sandūros lietuvių rašytoją, pedagogę, labdarę Mariją Pečkauskaitę-Šatrijos Raganą. Tai pasaulietinis (sekuliarus) ir religinis (dvasinis) požiūris. Sekuliariuoju požiūriu Marija Pečkauskaitė domina istorijos ir literatūros specialistus kaip XIX–XX a. sandūroje savo saulėlydį išgyvenusio Lietuvos bajorų luomo atstovė, ano meto socialinius visuomeninius procesus perteikusi savo jautriose novelėse ir apysakose. Krikščionišku religiniu (dvasiniu) požiūriu Marijos Pečkauskaitės pavyzdys liks aktualus visais laikais kaip Evangelijos vykdymo svarbiausias reikalavimas, būtent meilės mažiausiam (neturtingiausiam, nereikšmingiausiam, labiausiai paniekintam) broliui (t.y. žmogui). M.Pečkauskaitė, atsisakiusi luominių privilegijų, atsiskyrusi nuo kilmingo bajorų luomo, savo gyvenimą, talentą ir jėgas paskyrė tarnybai „mažiausiam broliui“ – provincijos užkampyje gyvenantiems žmonėms. Ji ne tik rūpinosi jų materialiniais poreikiais, bet ir dalijosi savo pasiektais, atrastais ir puoselėjamais dvasios turtais. Ypač tai atsiskleidė paskutiniu jos gyvenimo laikotarpiu, kurį ji sąmoningai praleido Židikų bažnytkaimyje, tapusi šio šiaurės Lietuvos krašto liaudies pamilta, nors dar ir ne kanonizuota šventąja.
ENThe article covers two possible ways, lay (secular) and religious (spiritual), to view the famous Lithuanian writer, teacher, and charity giver Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana at the turn of the 19th–20th centuries. From the secular point of view Pečkauskaitė is interesting to the specialists of history and literature as a representative of the Lithuanian gentry at the turn of the century who described the social public processes of the period in her sensitive novels and short stories. From the Christian religious (spiritual) viewpoint, the example of Pečkauskaitė will remain relevant for all times as it fulfills the most important require ment for the implementation of the Gospel, namely love for the smallest (poo rest, most insignificant, most degraded) brother (i.e. a human being). Giving up her class privileges, remaining apart from the noble class of the nobility, Pečkauskaitė devoted her life, talents and powers to the service for the “smallest brot her” – the people living on the outskirts of the province. She was not only concerned with their material needs, but also shared the spiritual treasures she had gained, found, and cherished. This became especially clear during the last period of her life which she consciously spent in the town of Židikai, having became a beloved but not canonized saint of this northern part of Lithuania.
