Marijonų vienuolynai 1863 m. sukilime ir jų uždarymas

LTMarijonų vienuolija prieš 1863 m. sukilimą buvo gyvybinga ir jai negrėsė savaiminis sunykimas. Septyni marijonų vienuolynai veikė Lenkuos Karalystėje ir vienas Rusijos imperijoje. Visuose šiuose vienuolynuose buvo 67 vienuoliai. 1861-1862 m. ikisukiliminėse manifestacijose ir pačiame 1863-1864 m. sukilime dalyvavo visų aštuonių prieš sukilimą veikusių marijonų vienuolynų vie¬nuolynų vienuoliai. Iš viso dalyvavo arba buvo įtariami, kad dalyvavo, 27 marijonų vienuolijos vienuoliai. Tai sudaro apie 40% iš bendro 67 vienuolių skaičiaus. Marijonų dalyvavimas sukilime pasireiškė įvairiomis formomis: nuo ginkluotos kovos iki patriotinių pamokslų sakymo ir sukilimo valdžios nutarimų skaitymo iš sakyklos. Marijonų vienuolynų uždarymas vyko bendrame Rusuos imperijos valdžios politikos vienuolynų atžvilgiu kontekste. 1864-1867 m. buvo už-daryti septyni marijonų vienuolynai. Liko veikti vienintelis Marijampolės marijonų vienuolynas, į kurį buvo suvežti kitų vienuolynų vienuoliai, išskyrus Rasnos marijonų vienuolyną. Taigi pasaulyje liko vienintelis Marijonų kongregacijos vienuolynas. Sunykus šiam vienuolynui, buvo pavojus, kad išnyks visa vienuolija. Rusijos imperijos valdžia neleido priimti naujų narių ir dėl to per keturiasdešimt metų Marijampolės vienuolyne liko tik trys vienuoliai. Susidarė sąlygos šį vienuolyną uždaryti. Marijampolės marijonų vienuolyno uždarymas reiškė, kad nebeliko nė vieno pasaulyje veikiančio Marijonų kongregacijos vienuolyno. Uždarius paskutinį vienuolyną iškilo akivaizdi grėsmė visos marijonų vienuolijos egzistavimui.

ENBefore the uprising of 1863 the Marian monkhood was alive and no spontaneous decline was a threat to it. Seven Marian monasteries existed in the Kingdom of Poland and one in the Russian Empire. All the eight monasteries totally had 67 monks. Monks from all the eight monasteries participated in the pre-uprising manifestations of 1861-1862 and in the uprising of 1863-1864 itself. 27 Marian monks, i. e. approximately 40 per cent of the total number of monks, i. e. 67, participated in the said activities or were suspected of participation. Their participation in the uprising manifested itself in different forms: from armed resistance to saying patriotic sermons and proclaiming the resolutions of the leaders of the uprising from the pulpit. The closing of the Marian monasteries was performed in the overall context of the policies of the authorities of the Russian Empire in regard to monasteries. During the time period of 1864-1867 seven Marian monasteries were closed. Only one monastery of Marijampolė remained active. The monks from other monasteries were brought to the said monastery, with the exception of those from the monastery of Rasna. Thus, only one monastery of the Marian congregation remained in the world. After its decline there emerged the threat that the entire monkhood would disappear. The authorities of the Russian Empire did not allow accepting new members and therefore, after forty years only three monks remained in the monastery of Marijampolė and there emerged the possibility to close the monastery. The closing of the monastery meant that there remained no active monastery of the Marian congregation in the world and there emerged the evident threat to the existence of the entire Marian monkhood.