Lietuvos masinės ginkluotosios rezistencijos pradžios 60-metis

LTPranešime analizuojamas Lietuvoje 1944 m. vasaros pabaigoje - rudenį kilęs masinis ginkluotasis pasipriešinimas sovietiniam okupaciniam režimui. Jo masiškumą paskatino prasidėjusi prievartinė lietuvių mobilizacija į okupacinę kariuomenę ir masinės Lietuvos valstybės tarnautojų, visuomeninių organizacijų (Lietuvos šaulių sąjungos, Lietuvių tautininkų, dr. Jono Basanavičiaus mokytojų sąjungos, Jaunųjų ūkininkų sąjungos, Jaunalietuvių ir kt.), Katalikų Bažnyčios dvasininkų represijos. Buvo numatyta represuoti 150 tūkst. Lietuvos gyventojų. Priešindamiesi okupantams vyrai ir jaunimas telkėsi į ginkluotus partizanų būrius. Jų politinis tikslas buvo nusikratyti okupantų priespauda ir atkurti Lietuvos valstybę. Bažnyčia palaikė ryšius su savo parapijiečiais partizanais, rėmė juos moraliai ir materialiai.

ENThe paper analyzes the massive armed resistance to the Soviet occupying regime which began at the end of the summer and fall of 1944. Its large scope was encouraged by the forced mobilization of Lithuanians into the occupying army and the massive repressions of officials of the Lithuanian state, public organizations (Lithuanian Riflemen's Union, Lithuanian National Movement, Dr. Jonas Basanavičius Teachers' Union, Young Farmers' Union, Young Lithuania and others), and Catholic Church clergy. The repression of 150,000 inhabitants of Lithuania was foreseen. In resisting the occupying forces men and youths gathered in armed groups of partisans. Their political goal was to cast away the oppression of the occupying forces and restore the state of Lithuania. The Church retained contacts with their parishioner partisans, and supported them both morally and materially.