Tautinės tapatybės transformacijos ir jų raiška lietuvių egzilio kultūroje
LTEgzilio kultūros patirtys gali, o kartais ir yra perimamos pastarųjų dešimtmečių Lietuvos kultūrinėje erdvėje. Ką reiškia būti lietuviu menininku globalioje kultūrinėje erdvėje? Lietuvių egzilio kultūros atstovai, ypač rašytojai, nuo pat pirmųjų gyvenimo svetur metų svarsto tautinės tapatybės problemą, ryšio su aplinkiniu pasauliu teigiamų ir neigiamų sąlyčio taškų galimybes. Lokalios ir globalios erdvės, tautinės tradicijos ir vakarietiškosios kultūros priešprieša arba jungtis įvairių sričių menininkų kūryboje pasireiškia pačiomis įvairiausiomis formomis bei motyvais. Kitaip tariant, sandūra su svetimomis patirtimis, globalizacijos bei gyvenamojo meto iššūkiais lietuvių kultūroje įgauna gana raiškias formas. Daugelyje literatūrinių tekstų, dailės kūrinių jos virsta visiems suprantamais stereotipais, supaprastintos universalios kalbos modeliais, kaip įprasta populiariajai kultūrai bet kur. Paskutinio dešimtmečio tiek Lietuvos, tiek ir egzilio kultūroje tapatybės ieškoma ne viename grožiniame tekste ar dailės kūrinyje. Šio straipsnio tikslas yra pažvelgti į lietuviškąją pirmojo pokarinio dešimtmečio egzilio kultūrą per santykio su erdve ir tapatybe išraišką kūryboje ir palyginti šį laikotarpį su paskutinio dešimtmečio globalėjančios Lietuvos kultūros procesais. Paralelių ieškoma lietuvių literatūroje ir dailėje.
ENThe issue of national identity is essential for the creator in his/her first years in exile when it is a must to clearly state one's relation to tradition and Western culture, with changing approach to life and values. These issues were raised by authors of various generations in their articles and speeches; vivid is the shift in subject-matter and stylistics in their oeuvre. Clearly reflected are the issues of national identity in the culture of Lithuanians in exile during the period of 1945-1950. Algirdas Julius Greimas, Jonas Mekas and others highlight these in publications of the time. This period also reveals the shift in creative motifs and stylistics: in the texts of Adolfas and Jonas Mekas, Julius Kaupas, Antanas Škėma as well as in the oeuvre of Adomas Galdikas, Vytautas Petravičius, and V. L. Adamkevičius. After 1991, once again in the culture of Lithuanian exiles (or migrants?) one goes back to the discussion of the same problems and their expression in oeuvre. These are reflected in the works of foreignborn artists and those who left the country after 1991 and live abroad or permanently migrate between "home and the world". The purpose of this article is to compare how the author's relation with Lithuanian tradition and that of foreign culture undergo changes in different periods of time, and how this relation is expressed in the processes of literature and fine art.
