Menas versus religija: romantinė sąmonės struktūra ir religiškumo anihiliacija

LTStraipsnyje yra analizuojamas romantizmas, romantinė sąmonės struktūra bei religiškumo vieta romantinėje sąmonėje. Romantizmas, Nietzsches žodžiais tariant, yra nepasitenkinimas esama tikrove, ,,dabartimi“, o kartu ir į praeitį, į ,,senovę“ nukreiptas žvilgsnis. Jo manymu, romantiką galima pavadinti ,,meno sudievintoju“. Romantizmas iškelią meną, kuris yra išaukštinamas religiškumo sąskaita ir tampa religiškumo substitutu. Romantinė sąmonė su krikščionybe yra susieta struktūriškai. Romantizmas turi du veidus: jis yra istorinis fenomenas, o kartu ir tam tikra universali ,,dvasinė kategorija“. Romantiškajam intelektualui tiek praeitis, tiek dabartis yra prarasta sielos buveinė. Keliu ,,atgal“ jį veda Niekis. Negatyvumas ir nebūtis gelbsti romantiką. Iš pasaulio romantizavimo kaip neigimo judesio išplaukia nostalgija. Tai yra kančia, tačiau jos epicentras nėra nesatis, kaip kažko nebuvimas, tai yra tik nesatis kaip tokia. Romantikui Niekis yra tikrieji Būties namai, nostalgijos ,,objektas“. Nostalgijos poreikis negali/neturi būti patenkintas, jis pats yra savęs maitintojas. Hėgeliškai romantikus galima pavadinti scenarijų, pagal kuriuos egzistencija yra pasmerkta sužlugti neturint kito tikslo išskyrus dviprasmiško įsisąmoninimo, kad gyventi yra blogis, išaukštinimą, reprezentantais. Romantizuotas pasaulis ,,aukščiausią prasmę‘ pasiekia tik iškeldamas estetinę dimensiją, kuri pakeičia anihiliuotą religinę dimensiją. Meno kūrinys – apreiškimo teikėjas. Estetas turi gyventi ir veikti neįmanomos alternatyvos perspektyvoje, t.y. turi pasirinkti autodestrukciją arba atpirkimo neįmanomybę.

ENStudies in romanticism disclose the equivocal character of the term: on the one hand, it could be treated as a historical phenomenon (Romanticism); on the other hand, it is a universal "spiritual category" (romanticism). The article displays an effort to reveal the structure of romantic consciousness in order to distinguish the place of religiousness in this structure and its relation with aestheticism. The description of the phenomenon of Romanticism could be carried out only by taking into consideration the features of Romanticism as a historical phenomenon. Thus, the description of the structure of romantic consciousness is accomplished through the analysis of the concrete context of the art of the romantic epoch. The author exposes Novalis' and Solger's aesthetic attitudes, as well as interpreting Hoffman's, Goethe's and CD. Friedrich's works. The conclusion is drawn that the annihilating act of romantic consciousness involves clearing out the religiousness from this consciousness. The romantic consciousness becomes basically aesthetic consciousness.