Meilės teologija ir idealas. Abelaro ir Eloizos laiškai

LTGarsieji Eloizos ir Abelaro laiškai - viduramžių lotynų literatūros kūrinys - pirmą kartą į prancūzų kalbą buvo išversti Žano Mono (Jean de Meun) XIII amžiuje. Antrą kartą Domas Žervezas (Dom Armand-François Gervaise) išvertė juos 1723 m. Iš viso Etjenas Žilsonas (Ėtienne Gilson) nurodo 10 skirtingų šių laiškų vertimų iš įvairių manuskriptų, ir tai sukėlė tyrinėtojų diskusijas dėl laiškų autentiškumo. Kai kurie medievistai mano, kad, išskyrus pirmąjį laišką Historia calamitatum, parašytą paties Abelaro, kiti laiškai ir atsakymai yra rašyti Eloizos. Mums tai nėra svarbu ir, pasinaudodami Domo Žervezo laiškų vertimais, šiame straipsnyje epistoliarinio kūrinio padedami bandysime atskleisti sudėtingus vyro ir moters santykius, kuriems įtaką darė viduramžių moralė ir religija. Reikšminiai žodžiai: Abelaras; Eloiza; Epistoliarinis kūrinys; Moralė; Dorybės [p. 76].

ENThe letters of Heloïse and Abélard comprise the most famous medieval document on the complexity of man-woman relations. Heloi'se's letters confirm that in the 12th century educated people had no respect for matrimony. According to her, matrimony is incompatible with morality, for it is founded not on love but on convenience. She was confident that a sexual life outside the sacrament of marriage is not a sin, provided it springs from pure altruistic love. In accordance with this idea, Abélard confirms that sensual pleasures themselves are neither good nor evil but can be made good or evil by intentions. Keywords: Abélard; Heloïse; Epistolary work; Theology; Ethics; Virtues.