Kristaus žydo paveikslas žydų dailėje

LTŽydų dailininkai Kristų vaizdavo dvejopai: tradiciškai kaip krikščionį ir netradiciškai kaip žydą. Pirmuoju atveju Jėzaus prasmė išlieka nepakitusi, antruoju - išreiškiamas žydų tautos santykis su pasauliu. Dailininkai Kristaus žydiškumą reiškia semitų veido bruožais, drabužiais, galvos apdangalu ar gestais. Dažnai perizonijus puošiamas juostomis ir virsta talitu, erškėčių vainikas transformuojamas į šlikę. Tendencija vaizduoti Kristų kaip žydą atsirado apie XIX a. 8 deš. Vienas pirmųjų dailininkų, suteikęs Kristui semitų bruožų ir pavaizdavęs jį su šlike buvo M. Antokolskis. M. Gottliebas apgaubė Jėzų talitu. M. Chagallo ir Z. Bekerio darbuose talitu apgaubtas Nukryžiuotasis. M. Liebermannas nutapė Jėzų kaip žydų berniuką, pamokslaujantį sinagogoje, S. Hirszenbergas - kaip rabiną. L. Bakstas, norėdamas pabrėžti Kristaus ir jo motinos žydiškumą, nutapė minią Lietuvos geto žydų. Žydų dailininkai dažniausiai išlaiko tradicinę krikščioniškąją Jėzaus vaizdavimo ikonografiją, tačiau atsisako sentimentalumo ir misticizmo, būdingo sakraliniams Kristaus paveikslams. Jėzus (Jahošua, Jošua) jiems istorinė asmenybė, ir kaip Sokratas ar Spinoza - novatorius ir kankinys dėl savo įsitikinimų. Sutautinta Kristaus figūra virsta protestu prieš antisemitizmą ir Holokaustą, nuolatinės egzistencijos tarp judėjiškojo ir krikščioniškojo pasaulių simboliu, išsivadavimo iš judaistinės tradicijos siekiu. Nukryžiuotasis tarytum įkūnija tragišką žydų tautos istoriją, o prisikėlimo stebuklas tampa žydų tautinio atgimimo ir emancipacijos simboliu.

ENJewish artists imaged Jesus in a twofold manner, i. e. traditionally as a Christian and non-traditionally as a Jew. In the first case the meaning of Jesus remains unchanged, in the second case the relation between the Jewish nation and the world is expressed. The artists imaged Jesus being a Jew by rendering a Semitic face features, clothes, headwear or gestures. Quite frequently the perizonijus was decorated with bands and turned into a tallit, the Crown of Thorns was transformed into a šlikė. The trend of imaging Jesus as a Jew emerged approximately in the seventies of the 19th century. One of the first artists, who conveyed Semitic features to Jesus and imaged him with a šlikė was M. Antokolski. M. Gottlieb imaged Jesus with a tallit. In M. Chagall’s and Z. Becker’s works the Crucifix is covered by a tallit. M. Liebermann painted Jesus as a Jewish boy, reading a sermon in a synagogue, S. Hirszenberg – as a rabbi. L. Bakstas, wishing to stress that Jesus and his mother were Jewish, pained a crowd of Lithuanian ghetto Jews. The Jewish artists most frequently retained the traditional Christian iconography of imaging of Jesus but refused sentimentalism and mysticism, characteristic of the sacral images of Jesus. Jesus (Joshua, Yahweh) was a historical personality to them, like Socrates or Spinoza – an innovator and martyr for his beliefs. The figure of Jesus made Jewish becomes a protest against anti-Semitism and the Holocaust, a symbol of permanent existence between the Jewish and the Christian worlds and a striving for liberation from the Judaic tradition. The crucifix embodies the tragic history of the Jewish nation and the miracle of the Resurrection becomes a symbol of national resurrection and emancipation of Jews.