Bernardo Berensono koncepcija renesanso studijų kontekste
- Logos (Vilnius), 2003, 33, 167-178
- Logos (Vilnius), 2003, 34, 180-195
LTRenesanso dailės raidos problemos daug dešimtmečių buvo iškilaus Lietuvoje gimusio menotyrininko Bernardo Berensono (1865-1959) mokslinių tyrinėjimų tema. Jam paskelbus renesansui skirtas studijas, renesanso fenomeno tyrinėjimuose iškilo daug visiškai naujų požiūrių bei tyrinėjimo aspektų. Pirmiausia buvo galutinai nuvainikuotas Italijos renesanso išskirtinumo mitas. Be to, vis platesnį pripažinimą įgavo "pasaulinio renesanso" ir "Rytų renesanso" koncepcijos. Jis atkreipė dėmesį į klasikinės tradicijos atgaivinimo atvejus už Vakarų Europos ribų (Bizantijoje, islamo kraštuose, Kinijoje ir Japonijoje). B. Berensonas Renesanso epochą matė buvus ne tik pasaulietišką, antireliginę ar pagonišką, bet ir persmelktą stiprių religinių jausmų; jis analizavo antikos ir krikščionybės santykį renesanse, tyrinėjo antikos įtaką renesansui. Ne mažiau svarbus vaidmuo teko ir tiesioginei nuodugniai renesanso paveikslų analizei. Menotyrininko renesansinės kultūros ir meno sampratai didžiulį poveikį taip pat turėjo J. Burckhardto idėjos.
ENThe article analyses the concepts of Bernard Berenson in the context of Renaissance studies. The main emphasis is given to the changing attitude towards Renaissance culture and its place in the development of art. It attempts to convey the singularity of Berenson's view of Renaissance painting by comparing interpretations of Botticelli's works presented by different critics of the same time, including Aby Warburg, W. Pater and H. Wolfflin.
