Medis lietuvio pasaulėjautoje

• Kultūros aktualijos. 2005, Nr. 3, p. 24-27
• Kultūros aktualijos. 2005, Nr. 4, p. 23-27
• Kultūros aktualijos. 2005, Nr. 5, p. 25-27
• Kultūros aktualijos. 2005, Nr. 6, p. 21-24

LTViena svarbių liaudiškų tikėjimų ir papročių funkcijų - ugdyti ekologinės elgsenos nuostatas. Žemdirbiškoje baltų bendruomenėje vyravusi ciklinė laiko samprata sudarė prielaidas susiformuoti tausojantiems žmogaus veiksmams gamtinės aplinkos atžvilgiu. Etninėje kultūroje esama subtilių metodų, įtvirtinančių harmoningus žmogaus ir gamtos santykius, suteikiančių jiems moralės normų pavidalą. Tai išsakyta tautosakos kūriniuose ir tautodailės įvaizdžiuose; o visos kalendorinės šventės yra glaudžiai susijusios su fenologiniais reiškiniais. Mitologiniai personažai, senojo tikėjimo dievai ir dievybės - tai gamtos galios, išreikštos personifikuotai. Apskritai visa pasaulėjauta senojoje baltų kultūroje iš esmės persmelkta gyvybės idėja. Visatos modelio pagrindinė ašis buvo Pasaulio Medis, dar vadinamas Gyvybės Medžiu. Tai labai daugelio prasmių mitinis įvaizdis. Gal todėl nebuvo Lietuvoje sodybos, šalia kurios neaugtų medžiai. Jaukumui, grožiui, kad perkūnas namų neįtrenktų, kad vėjas šakose pailsėtų... Kitados ir tam, kad dievai arčiau žmogaus būtų. O tų medžių reikėjo prie sodybos įvairių, nes skirtingai buvo mąstoma apie kiekvieną, žinant konkrečiai, ką kuris medis savimi įprasmina. Nagrinėjant istoriografinius ir tautosakinius šaltinius, straipsnyje išryškintos medžių, auginamų šalia žmogaus būsto ir sode, mitologemos. Jos yra išlaikiusios ryškius senosios baltų religijos bruožus, - tai dievybių pasireiškimo erdvės. Netekdami ilgainiui kulto objekto reikšmės, medžiai tapo apgaubti ekologinės elgsenos taisyklių. Tame glūdi nemaža dalis mūsų etninės kultūros patrauklumo ir aktualumo nūdienai. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Baltai; Lietuviai; Etnokultūra; Mitologija; Tautosaka; Tautodailė; Verpstės; Prieverpstės; Margučiai.

ENLithuanian folk religion and customs cultivated attitudes of ecologically sound behaviour. In the agricultural Baltic society a cyclic understanding of time prevailed, which encouraged parsimonious human behaviour in regard to the natural environment. Ethnic culture reinforced harmonious relations between people and nature by endowing these relations moral force. This is recounted in folkloric literature and in the images of folkloric art. The gods and deities of the old religion were natural forces, expressed in a personified form. In general, the ancient Baltic mindset was imbued with a spirit of vitality. The fundamental axis of their model of the universe was the Tree of the World, also known as the Tree of Life. It explains why there never was a Lithuanian settlement without trees: for cosiness, for beauty, so that Perkūnas [the god of lightning] would not strike your house, so that the gods could be closer to the people. Many different trees were planted near the houses; there were certain beliefs about each one, as each represented distinct values. Through examination of historical folkloric sources, the article clarifies the mythologems of the trees grown near people’s houses and in their gardens. These retain clear features of the ancient Baltic religion; they are places where the deities manifest themselves. Over time the trees lost their significance as cult objects, but they remained enveloped in a shroud of rules about ecological behaviour. Therein lies part of the reason that our ethnic culture still possesses much attraction and relevance today. [From the publication]