Mirties samprata XVII-XVIII a. katalikiškose giesmėse

LT[...] Taigi XVI-XVIII a. susiformavo glaudus ryšys tarp mirties ir žmogaus gyvenimo, kurio paskutinis akimirksnis turėdavo palikti prasmingą žymę. [...] Buvo manoma, kad kiekvieno žmogaus biografija baigiasi paskutiniojo teismo, bet ne mirties dieną. Atsirado familiarus požiūris į mirtį: mirtis nekėlė jokios baimės, niekas nesisielojo dėl mirštančio žmogaus likimo. [...] Ypatinga svarba mirčiai, kaip jau minėta, suteikta baroko epochoje, kai laikinas žemiškasis žmogaus gyvenimas pradedamas niekinti ir priešinti su pomirtiniu dsngiškuoju. XVII-XVIII a. Lietuvos religiniuose raštuose požiūris į mirtį rodomas katekizmuose, kai kuriose giesmėse, Mykolo Olševskio "Bromoje Atwertoje ing Wiecznasti" (1753). [Iš teksto, p. 114-115].

ENThe common conception of death in Baroque is also seen in Lithuanian catholic chants (religious hymns) of the 17-18th centuries. People were not afraid of death. Death was familiar, near and desirable because of celestial blessedness it brought. Baroque world outlook was based on death. The indispensable condition on the better celestial life was proper readiness for death, and people were preparing for it in everyday life.