Relikvijos ikitridentinėje Lietuvoje

LTStraipsnyje analizuojama, kaip relikvijos buvo gerbiamos katalikiškoje Lietuvoje nuo krikščionybės įvedimo 1387 m. iki XVI a. II pusėje įvykusio Tridento susirinkimo, pradėjusio naują krikščionybės epochą, koks buvo šio reiškinio mastas. Ryškesni relikvijų gerbimo įsitvirtinimo religinėje praktikoje ženklai pastebimi nuo XVI a. pradžios, kai relikvijų Lietuvoje gerokai pagausėjo, atsirado jų kultą populiarinantys ir norminantys aktai. Esminiu relikvijų garbinimo pokyčiu laikomi 1501 m., kai Vilniaus kanauninkas Erazmas Vitelijus (Ciolekas) į Vilniaus katedrą atgabeno visą rinkinį relikvijų, popiežiaus Aleksandro VI nurodymu gautų iš įvairių Romos bažnyčių. Ikitridentinėje Lietuvoje susiformavo visai Europai būdingas relikvijų kultas ir tipiškos jo formos (relikvijų išstatymai, atlaidai, relikvijų bučiavimas, aukos prie relikvijų). Svarbiausias vaidmuo atiteko Vilniaus katedrai, kuri tapo relikvijų saugojimo ir gerbimo centru. Pavienių asmenų sukaupti relikvijų rinkiniai rodo jų krikščionišką pamaldumą ir relikvijoms teiktą svarbą. Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, populiariausios buvo Kristaus gyvenimo ir kančios, o ypač šv. Kryžiaus relikvijos, kurias dėl sąsajų su valdžia labiausiai gerbė Jogailaičių dinastija. Dažnu atveju relikvijų identifikacija nebuvo sureikšminama, svarbus buvo pats jų turėjimo faktas. Remiantis Vilniaus kapitulos aktų knygomis, straipsnyje pateikiamas 1501 m. popiežiaus Aleksandro VI dovanotų relikvijų sąrašas.

ENDuring the pagan period in Lithuania relics were known among the local Orthodox communities. Yet the real flood of relics in Lithuania started with the official christening of the country. The relics of St. Stanislaw in Vilnius Cathedral and rings with relics mentioned in the testament of Andrius, the first Bishop of Vilnius - are known as the most ancient ones. Vilnius Cathedral treasure-house contains still extant reliquaries from 15th-- 16th centuries. Possessors of several reliquaries were not only bishops, but also the rulers. It should be noted that in the registers of personalities reliquaries were not granted an exclusive place among other valuables. Evidences of the worship of relics are first of all given by written sources: Vilnius chapter act from 1503 tells that in the course of certain festivals relics were displayed for the congregation as the objects of worship; Vilnius chapter of 1535 set down the ceremony of kissing relics during Masses for canons. The relics of St. Casimir were treated as exclusive and significant, most likely with respect to his epochal nearness and "familiarity". Other relics that reached Lithuania were "insignificant" and belonged to "unfamiliar" saints. Relics that functioned in Lithuania need a special consideration and research: whose relics were the most common and what part belongs to the relics of the saints that are no longer known (relics of the unknown attribution)? The worship of relics was reached by the Reformation. Yet in spite of the attacks by Protestants and particularly Calvinists, the doctrine of the saints and their relics was resumed and reformulated by the Catholic Church during the Council of Trent.